Kai kartą vyras be jokios priežasties mane sumušė, buvo gėda kone prieš visą pasaulį. Gėda buvo prisipažinti, kad muša, kad tyčiojasi iš manęs.
Beje, tyčiojosi ne tik vyras, bet ir jo šeima. Kentėjau tą pragarą 19 metų, bet atėjo diena, kai tariau sau „užteks“. Aišku, ir draugai, ir vaikai skatino žengti tokį žingsnį.
Mūsų šalyje su 2 vaikais pragyventi iš vienos algos yra neįmanoma. Tie degradavę girtuoklėliai žino, kad skirtis, jei geruoju nepavyksta susitarti dėl vaikų, dėl turimo turto yra brangu. Bandžiau skirtis, deja, mano kišenė negalėjo to leisti, reikėjo juk vaikus aprengti ir t. t.
Anytos požiūris
Tad vyrui dėl tokios padėties tik daugiau džiaugsmo buvo. Važiuojame kartą iš advokato, o jis ir sako: „Na, k..., iš kur gausi pinigų skyrybom?“ Tą pačią naktį dar ir benzininį pjūklą užsikūrė. Grasino mane su vaikais papjauti.
O mano „brangi“ uošvė sakydavo: „Ko čia rėki? Gėdą mums darai prieš kaimynus. Reikia gražiai su vyru kalbėti, prašyti.“
Kiek naktų buvo miegota daržinėje pas kaimynę, šienu užsikasus, kad tik jis nesurastų. Tyčiodavosi per naktis. Tačiau laikas mano atveju sudėliojo visus taškus.
Jau dešimt metų, kai mano vyras yra miręs. Dėl visko kaltas buvo alkoholis.
Deja, jo giminėms atrodė, kad kalčiausia esu aš. Neva nemokėjau tylėti, kai tyčiojasi, nesugebėjau „padėkoti“ už gumbus ir mėlynes, kai mušdavo „profilaktiškai“ be jokios priežasties. Būdavo, surasdavo ir priežasčių, pavyzdžiui, girtas įvažiavo į vartus ir įlenkė mašiną. Kalta aš, nes ne laiku į jį pasižiūrėjau.
Sūnūs ragino išmėžti tėvą
Išgyveno ir vaikai matydami girtą, apsišlapinusį tėvą. Ką ten apsišlapinusį, būdavo ir dar baisiau.
Dirbau viena šeimoje. Laikėme gyvulius. Sukausi kaip įmanydama, kad tik išgyvenčiau. O vyrelis – dešras ir kumpius vilko į alubarį, kad už bokalą atsiskaitytų.
Pinigų namuose laikydavau nebent tik smulkioms išlaidoms, nes jei juos vyras surasdavo, tai iš karto ir išleisdavo. Reikėdavo juk draugams alaus nupirkti.
Paaugę sūnūs tiesiog prašydavo, kad skirtumės, ir padėjo man išvaryti tėvą iš namų. Pastūmėta vaikų susiradau ir draugą, kuris ir padėjo pastatyti mano sūnus ant kojų. Na, susitikdavo vaikai su tėvu, dabar aplanko ir kapą, bet labiau iš pareigos.
Šiandien vaikai man dažnai sako: „Įdomu, mama, kaip būtume gyvenę, jei tėvas būtų dar gyvas? Gyventume su juo, ko gero, nieko neturėdami.“
Sūnūs jau yra pilnamečiai. Bijojau, kad nepasektų tėvo pėdomis. Džiaugiuosi, kad vaikai taip buvo pasišlykštėję savo tėvu, kad šiandien išgerti jiems noro nekyla.