Kiekvieną kartą atėjusius į kavinę ar restoraną prie baro mus pasitinka kelios padavėjos, kurios tik mums arčiau prie jų priėjus įjungia režimą: „Dabar aš būsiu maloni.“ Su mumis jos pasisveikina, pasiteirauja keliese būsime, kur pageidaujame atsisėsti. Mums atsisėdus, jos pateikia meniu, pasiteirauja, gal iš karto norėtume ko nors užsisakyti, o gal reikia laiko dar pagalvoti. Aš dažniausiai sakau, jog dar pagalvosiu, nes nesu tikra dėl to, ką buvau anksčiau išsirinkusi.
Taigi, tądien lygiai tą patį atsakiau „La Crepe“ padavėjai. Buvau su draugu. Užuot pradėję rinktis, ką norėtume užsisakyti, mes vis kalbėjome ir kalbėjome. Ta pati padavėja po kelių minučių priėjo prie mūsų ir pasiteiravo, ar mes jau išsirinkome, atsakėme, kad dar ne. Ji nuėjo aptarnauti kitų, o mes ir toliau neva rinkomės, nors iš tikrųjų kalbėjomės toliau.
Ji vėl prie mūsų priėjo, o mes vis dar neišsirinkome. Trečią kartą ji priėjo prie mūsų ir sako: „Na, aš jūsų neskubinu, bet gal jūs jau išsirinkote?“ – ir pradėjo nuoširdžiai juoktis.
Jos ir mūsų pačių laimei, mes pagaliau pasakėme „taip“ ir pateikėme jai savo užsakymą. Labai skaniai pavalgę, padėkojome už puikų maistą ir paprašėme sąskaitos.
Su draugu pasitarėme ir pamanėme, kad už tokią kantrybę ir be galo nuoširdų aptarnavimą turėtume jai palikti arbatpinigių. Supratę, jog mokėsime kortele ir kad neturime smulkiųjų, ieškojome išeities, kaip jai atsidėkoti?
Pirma šovusi mintis buvo šokoladas! Kol aš atsiskaitinėjau, draugas ieškojo to šokolado, maniau, kad jis nespės jo surasti, o padavėja, pamačiusi, kad atsiskaitau kortele, supras, jog ji negaus arbatpinigių, ir kad mes tiesiog išeisime.
Bet įvyko stebuklas, draugas laiku ištraukė šokoladą ir įteikė jai. Mergina nuoširdžiai nustebo, kai gavo šokoladą, susigėdo ir nebežinojo, ką sakyti, tuomet aš dar pridūriau: „Jūs labai „faina“, ačiū už puikų aptarnavimą ir skanų maistą.“
Ji išraudo ir sako: „Svarbu, kad jums skanu buvo.“ Žiūrėdama į šokoladą nuėjo baro link.
Nežinau, ką daugiau ir pridurti, tai buvo mūsų pirmas šokoladas, kurį dovanojome tokiai nuoširdžiai padavėjai, kuri ne apsimetinėjo, o buvo maloni. Jos šypsena buvo matoma iš tolo, mergina tiesiog švytėjo ir buvo geležinės kantrybės. Ačiū tau, Živile, kad daugiau tokių žmonių būtų kaip tu!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
