2015 m. balandžio 25 d. (šeštadienį) su savo trimečiu sūnumi išsiruošėme į Santariškių g. 2, Vilniuje esantį mokamų tyrimų kabinetą.
Mūsų sūnus serga įgimta liga. Jai kontroliuoti būtina kas kelis mėnesius atlikti veninio kraujo tyrimus ir paskirti atitinkamą dozę vaistų.
Šis tyrimas mūsų vaikui yra kompensuojamas valstybės, bet savo ir vaiko patogumui jį atliekame mokėdami už paslaugas dėl paprastų priežasčių (kad nereikėtų dukart važiuoti pas gydytoją specialistą, kuris duotų siuntimą tyrimui, vėliau po kelių savaičių jį aptartų su mumis ir skirtų gydymą).
Per trejus metus teko visko patirti. Dar kūdikiui kraują sugebėdavo paimti tik neišnešiotų kūdikių skyriaus seselės, vėliau – tik jau minėtasis tyrimų kabinetas. Mažo vaiko venos sunkiai matomos, jas sudėtinga atrasti, tad ne kartą sūnui subadžius rankytes tekdavo imti kraują iš galvytės venos.
Nesu itin jautri, infantiliška savo vaiką aukščiau kitų iškelianti motina, bet mane tikrai supras visi, auginantys vaikus. Kiekvienas toks badymas mūsų šeimai būdavo sunkus, o dabar jis darosi ypač sudėtingas, nes trimetis jau supranta, atsimena ir jaučia didelę baimę.
Ne skausmą, o baimę. Jam sunku suprasti, kodėl abu tėvai jį tvirtai laiko, kodėl moteris baltu chalatu užveržia jam žastą ir pan. Iki to šeštadienio visas slauges vadindavome angelais, jų kantrybė ir vidinė stiprybė žavėdavo.
Jų elgesys su vaiku buvo švelnus ir jausmingas. Esame tėvai, kurie su savo vaiku kalbasi ir auklėja jį savo pavyzdžiu, o ne rykšte ir ambicijomis.
Prieš darant tyrimus su vaiku kalbėjomės kelias dienas. Paskui kabinete tėtis paprašė paimti jo kraujo, kad vaikas išdrąsėtų. Tačiau jis vis tiek išsigando. Nenorėjo sėstis į kėdę.
Aš slaugei pasakiau, kad mes tuoj išsiaiškinsime, turiu gražiai su vaiku susitarti. Berniukui jau beveik sutikus su neišvengiama procedūra ir vyrui užsiminus, kad ir mamai paimsime kraujo, slaugė, jau ir prieš tai arogantiška, dar labiau suįžūlėjo ir drėbtelėjo: „Čia jums ne žaidimų aikštelė, aš negadinsiu papildomų kolbelių.“
Dar sykį paminėsiu, kad mes atvykome mokamiems tyrimams ir net kalbos negalėjo būti apie kažkokius bandymus ar žaidimus. Bet moteris, kuri tiek metų dirba savo darbą, neturėjo nė lašelio kantrybės palaukti, o mano vyrui priminus, kad už viską mokėsime ir ji turėtų rinktis žodžius, prie vaiko ėmė aiškinti, kad mes ją įžeidinėjame.
Žinau, kad galbūt per jautriai sureagavome, bet tai buvo labai netikėta ir nesąžininga. Ne todėl, kad už durų nebuvo žmonių, ne todėl, kad tai mokama paslauga, o todėl, kad ir taip išgąsdintas vaikas turėjo dalyvauti šiame konflikte.
Kasos darbuotoja konstatavo, kad slaugė su vaikais nedirba, bet apie tai niekas neįspėjo. Galų gale, koks skirtumas, juk medikas su visais turi elgtis pagarbiai.
O dabar esminis klausimas: kodėl mokėdami dideles sumas ligonių kasoms, paskui dar primokėdami už tyrimus vėliau vis tiek turime rinktis privačią gydymo įstaigą? Kodėl vienas neadekvatus medikas turi teisę apjuodinti ir kitus? Ir kodėl mažas pilietis yra ignoruojamas ir prievartaujamas pagal jau nebeegzistuojančios sistemos metodiką?
Ir dar – klausimas slaugei: ar jūs bent įsivaizduojate, ką patiria tėvai, kai jiems gimsta nesveikas vaikutis? Ką jie patiria, norėdami savo vaikams gero, o iš tokių kaip jūs gaudami tik nepasitenkinimą ir aroganciją.
Dėkoju Dievui, kad mano vaikas yra sveikas ir guvus visuomenės narys, ir nuoširdžiai užjaučiu visus tėvus, auginančius neįgalius, kitokius mažylius.
Gražaus pavasario visiems. Ir nesirkite.
***
Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikų administracijos komentaras:
„Dėkojame už kreipimąsi ir komentarą dėl mūsų Laboratorinės medicinos centro Mokamų tyrimų kabineto. Labai gaila ir nuoširdžiai apgailestaujame dėl įvykusio nesusipratimo.
Vaikai iš tikrųjų yra ypatinga pacientų grupė. Tam, kad vaikas gydymo įstaigoje jaustųsi saugus, nepatirtų didelės baimės ir įtampos, reikia didelių ir juos atlydėjusių tėvų, ir medicinos personalo pastangų. Todėl tėveliams būtų daug naudingiau, žinant, kad vaikui dažnai teks lankytis pas gydytojus, patirti kraujo ėmimo procedūras, stengtis pasirinkti tokią sveikatos priežiūros įstaigą, kur dirba vaikų ligų specialistai.
Pavyzdžiui, šiuo atveju patys tėveliai pasirinko gydymo įstaigą, kuri labiau specializuojasi suaugusiųjų diagnozavime ir gydyme, kai tuo tarpu, kitoje gatvės pusėje, VUL Santariškių klinikų filiale, Vaikų ligoninės Laboratorinės diagnostikos skyriaus laboratorijoje esančios kraujo paėmimo priemonės yra daug labiau pritaikytos vaikams – mažiau skausmingos, personalas turi specialų pasirengimą ir ilgametę patirtį darbo su mažamečiais pacientais, net pleistriukai yra specialūs – su mikimauzais.
Be to, Vaikų ligoninėje ir patiems tėvams siūloma susipažinti su rekomendacijomis, kaip paruošti vaiką kraujo ėmimo ar kitoms procedūroms bei tyrimams, nes daug naudingiau, kai tėveliai iš anksto pasirengia procedūrai ir tinkamai nuteikia vaiką. Apgailestaujame, jei iš tiesų, mūsų darbuotoja įskaudino laiško autorę.
Nuoširdžiai norime tikėti, kad tokios situacijos nebepasikartos. Bet visgi prašome suprasti ir mūsų darbuotojus, nes jiems tikrai nėra lengva, kai tenka spręsti daugelio pacientų ir jų šeimos narių tarpusavio problemas. Ir ar jie turi jas spręsti? „ – teigė Santariškių klinikų atstovas.