Dirbau Norvegijoje aukle ir žinau, kaip reikia elgtis su vaikais

Norvegija man yra kur kas daugiau, nei laikina gyvenamoji vieta. Savo gyvenimo vyrą suradau būtent čia, jis – norvegas. Dabar net linksma prisiminti, kad viskas prasidėjo nuo prieš kelerius metus įsisiautėjusio bumo važiuoti į užsienį dirbti aukle.

Žinojau, kad aukle vienoje šeimoje ilgiausiai galima dirbti 2 metus. Nusprendžiau surizikuoti. Baigusi mokyklą, pasiėmiau šiek tiek drabužių ir išvažiavau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Žinojau, kad aukle vienoje šeimoje ilgiausiai galima dirbti 2 metus. Nusprendžiau surizikuoti. Baigusi mokyklą, pasiėmiau šiek tiek drabužių ir išvažiavau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Dainora

May 1, 2015, 11:09 AM, atnaujinta Jan 5, 2018, 7:14 AM

Tuo metu baigiau mokslus Klaipėdos verslo ir paslaugų mokykloje. Pamenu,  dar atlikau praktiką įmonėje, kuri užsiima renginių organizavimu. Šis darbas tada atrodė idealus, skirtas būtent man – mėgstu naujoves, įspūdžius, nebijau rizikuoti.

Atvykti į Norvegiją mane pakvietė teta, kuri tuo metu šioje šalyje gyveno jau 2–3 metus. Ji man pasiūlė padirbėti aukle.

Žinojau, kad aukle vienoje šeimoje ilgiausiai dirbti galima 2 metus. Nusprendžiau surizikuoti. Baigusi mokyklą, pasiėmiau šiek tiek drabužių ir išvažiavau.

Šeima, kurioje dirbau, turėjo 3 vaikučius, po kiek laiko susilaukė dar vieno. Nuostabūs žmonės. Gyvenau pas juos, turėjau savo kambarį, automobilį.

Iš karto pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus. Manau, kad jei atvažiuoji į šalį, kurios kalbos nemoki, ir žadi būti ilgiau nei pusę metų,  privalai bent minimaliai kalbą išmokti. Turėjau tikslą kuo greičiau tai padaryti.

Būdavo labai smagu, kai vaikučiai, kuriuos prižiūrėjau, mane kalbos „mokė“ rodydami į daiktus ir tris, keturis kartus kartodami, kaip jie vadinasi, o aš turėdavau kartoti.

Išdirbau ten metus, tada šeima paklausė, ar nenorėčiau dar metus  pas juos padirbėti. Norvegams patiko mano darbas, o ir vaikučiai prie manęs buvo pripratę ir norėjo, kad pasilikčiau. Tad sutikau. 

Nusprendžiau laikyti Bergeno testą. Jei nori Norvegijoje studijuoti universitete,  turi jį išsilaikyti. Laikiau vos metus prabuvusi Norvegijoje, tad neišlaikiau.

Atrodė, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nežinojau,  ką daryti, net ketinau grįžti į Lietuvą. Maniau,  gal ir vėliau neišlaikysiu.

Vaikučių, kuriuos prižiūrėjau, mama su manimi apie tai pasikalbėjo – patarė mokytis, nenuleisti rankų, žadėjo padėti mokytis, jei tik reikės. Tad pusę metų sėdėjau prie knygų, mokiausi. Išbuvusi Norvegijoje pusantrų metų ir vėl ryžausi laikyti Bergeno testą. Pavyko.

Įstojau į universitetą. Pradėjau ieškoti kito darbo, kadangi buvo likęs pusmetis iki darbo sutarties pabaigos. Išsiunčiau apie 60–65 gyvenimo aprašymus. Buvau pakviesta tik į vieną interviu, tačiau darbą gavau.

Darbas buvo boulingo salėje (dažniausiai vakarais), bet man labai tiko, nes pradėjau studijuoti ekonomiką ir administravimą. Po pirmųjų studijų ir darbo metų  man pasiūlė darbą visu etatu. Sutikau. Teko išeiti iš universiteto, nes visą laiką skyriau darbui (dabar man atrodo, kad galėjau baigti mokslus). Šiuo laikotarpiu susipažinau su vaikinu. 

Išdirbusi boulinge apie 3 metus, nusprendžiau išbandyti kažką nauja. Kalbą mokėjau jau gana gerai, tad išsiuntusi apie 20 gyvenimo aprašymų, gavau darbą picerijoje. Po dviejų mėnesių tapau direktorės pavaduotoja, o dar po  metų pradėjau ir vadovauti. Prabėgus pusantrų metų vadovauju jau dviem picerijoms.  

Norvegijoje dirbu jau 5 metai ir esu labai laiminga. Nieko nebūčiau pasiekusi, jei nebūčiau išmokusi norvegų kalbos. Beje, su pirmąja šeima, kurioje dirbau, vis dar palaikome draugiškus ryšius – jie gyvena visai netoli nuo mūsų.

Su  vaikinu kartu esame jau aštuonerius metus. Sukūrėme šeimą, turime vaikutį, kuriam jau greitai bus metai.

Vaikas rugpjūtį pradės lankyti darželį. Labai dėl šito džiaugiuosi, nes mūsų vaikui labai patinka žaisti su kitais, tad nematau prasmės būti su juo 2–3 metus namuose. Norvegijoje galioja griežtos taisyklės – negalima mušti vaikų, net truputį užduoti. Pritariu tam ir niekaip negaliu suvokti, kaip atsiranda tokių, kurie pakelia ranką prieš savo vaiką.

Šeimoje bendraujame norvegų kalba, bet vaikutį mokau ir lietuviškai. Nebūtina jam rašyti lietuviškai, užteks, kad mokės kalbėti, o  vėliau, kai jau paaugs, galbūt pats norės mokytis rašyti lietuviškai, tad su mielu noru leisiu į lietuvių mokyklėlę Norvegijoje arba mokysimės internetu.

Tiesa, ir pilietybė mano vaikelio – Norvegijos. Aš taip pat galiu rinktis Norvegijos pilietybę, tačiau nesusiduriu su jokiomis problemomis dėl Lietuvos pilietybės, tad nematau būtinybės ją pasikeisti. Draugų daug turime ir norvegų, ir lietuvių.

Norvegai tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, skirtumas tik tas, kad Norvegijos valstybė turi griežtas taisykles (tikrai griežtesnes nei Lietuvos). O kai kurie lietuviai, kurie atvažiuoja į Norvegiją, galvoja, kad gali čia elgtis taip, kaip nori, ir nepatirti jokių pasekmių.

Tie, kurie taip galvoja, geriau jau pasiliktų Lietuvoje.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?