Juokinga visa tai. Kokią tvarką drauge šeimoje nebyliai susikuri, tokią ir turi. Faktai kalba patys už save: kol rašau į „Bendraukime“ šitą laišką, mano vyras linksminasi su mergina, naiviai manydamas, jog įtikino mane, kad eina į biliardą. Aš linksiu, atseit, tikiu. Tai kas ką apgauna?
Šitokie jo „pasivaikščiojimai“ prasidėjo seniai, pirmus metus po vestuvių. Pirmas kartas, aišku, buvo skaudus. Nesu tokia ciniška, kokia čia galiu atrodyti — tekėjau tikrai iš meilės, todėl tuo metu sužinoti apie neištikimybę buvo šokas.
Žinoma, tai išsisprendė labai tradiciškai: aš verkiau, netgi jis graudinosi, prisiekė daugiau taip nesielgti, nežinia, kodėl taip „nutrūko“, patikėjau, susitaikėme. Po to jis buvo auksinis. Ne, platininis. Deimantinis.
Apkabindavo mane šimtą kartų per dieną. Neprimenamas išnešdavo šiukšles. Gėlės ir dovanėlės, suplauti indai, tiesiog gyvenimas šokoladinėje pasakoje. Nurimau.
Antrą kartą neištikimybė pasikartojo po pusmečio (gal ir anksčiau, tik dar nesusiprotėjau?). Štai tada, nors smūgis vis dar buvo stiprus, susimąsčiau. Antras kartas — ar pradėjus aiškintis bus garantuota, jog kažkas pasikeis?
Iš karto nepuoliau jam nieko sakyti. Stebėjau elgesį, kuris net ir be jokio priekaišto iš mano pusės tapo šiltesnis, mielesnis. Supratau, kad skandalai man garbės nepridės. Daugelis jaunučių merginų, jei, aišku, skaito šį laišką, turbūt galvoja: „Kodėl neišsiskyrei?“ Na, čia labai paprasta. Kiekvienas sprendimas reikalauja suskaičiuoji ir pliusus, ir minusus.
Pirmaisiais santuokos metais pasiėmėme paskolą ir įsigijome namą. Interjerą kūrėme kartu, įsirengėme namus. Savo vyru susižavėjau dėl daugybės dalykų, per draugystę tapome partneriais.
O dabar vienas dalykas – pasivaikščiojimai į šoną – man netinka. Ar dėl vieno „broko“ verta atsisakyti viso gyvenimo privalumų?
Privalumų bėgant metams tik daugėjo. Nors niekada nepasakau jam, jog žinau, kad vėl turi naują mergaitę, jis vis vien kaskart elgiasi taip, tarsi atsiprašinėtų. Meilė liejasi dvigubai, seksualiniu gyvenimu taip pat stengiasi patenkinti pirmiausia mane, o ne save, gėlės namuose nebetelpa į vazas.
Nuo tada, kai pradėjau apsimetinėti nepastebinti jo nuklydimų, vyras atsipalaidavo. Nebesijaučia įtampos, kai klausiu jo, kur einąs — žino, kad priimsiu bet kokį atsakymą. Tiki, kad juo tikiu. Abipusis žaidimas, kuris, man regis, ir yra įmanomas tik esant absoliučiam pasitikėjimui.
Pasitikime, kad nepaliksime vienas kito. Pasitikime tuo, ką kitas sako, papildomai neklausinėjame. Žinau, jog kitoms jis duoda tik dalelę savęs, o širdimi, protu ir bendru gyvenimu yra tik mano vyras.
Po nemažai taip nugyventų metų esu atsakiusi sau į visus pavydo klausimus ir jau senokai, jam išeinant pas merginą, man nebeskauda.
Priešingai — mėgaujuosi dėmesiu, gaunamu jam sugrįžus. Todėl, kai vyrai kalba apie savo gudrumą, man tai kelia šypseną. Jie juk kaip gyvūnai — tai mes juos išleidžiame pasilakstyti. Sulaukiu tiek užuojautos žvilgsnių iš moterų, žinančių mano vyro įpročius.
Bet, ponios, jūs saviškiams keliate skandalus. O mano namuose ramybė. Tad kas laimėjo?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
