Ir kartą, po eilinio mažo sūnaus kaprizo ir isterijos, mano kantrybės taurė persipildė – aš pratrūkau. Šaukdama „atsibodo! Kaip man viskas atsibodo!“ griebiau virvę, užlipau ant kedės ir, pririšusi ją prie vandentiekio vamzdžio, užsinėriau sau ant kaklo rėkdama: „Dabar pasikarsiu. Jau dabar tai tikrai pasikarsiu!“
Sūnus pribėgo prie manęs ir apkabinęs kojas pasikūkčiodamas pradėjo maldauti: „Mama! Mamyte, nesikark!“
„Dink iš čia!“ – surikau ir grubiai nustūmiau nuo savęs drebanti vaiko kūną. Sūnus nuo smūgio pargriuvo, prasiskeldamas galvą į komodos kampą. Iš jo galvos pasipylė kraujas.
Toks vaizdas manęs nenuramino ir nesugrąžino į realybę. Atvirkščiai, pamačiusi bėgantį iš vaiko galvos kraują, dar labiau sužvėrėjau. Netverdama iš pykčio, patraukiau nuo kaklo virvę, nušokau nuo kedės ir vilkte išvilkau sūnų į kitą kambarį. Grįžusi atgal troškau kuo greičiau užbaigti pradėtą darbą ir visiems laikams dingti iš šio prakeikto pasaulio.
Tačiau man nepavyko. Nusižudyti ir vėl sutrukdė sūnus. Jis, nepaisęs reikalavimo tupėti kampe, neverkti, nejudėti ir nežiūrėti, kaip žudausi, grįžo atgal į kambarį ir apkabinęs kojas pasikūkčiodamas paprašė: „Mamyte, nesižudyk! Mamyte, nereikia! Aš klausysiu! Aš busiu geras! Mamyte, prašau!“
Ir netikėtai mano galvoje prašviesėjo. Aš jį išgirdau. Nulipusi nuo kėdės griebiau vaiką ant rankų ir stipriai prispaudusi prie krutinės sūpuodama raminau: „Viskas gerai sūneli, viskas gerai. Neverk. Viskas bus gerai.“
Nesuprantu, kas man tada užėjo. Kaip aš galėjau šitaip pasielgti? Net ir dabar, po daugelio metų per kūną pereina šiurpulys, kai prisimenu šį vaizdą – aš, stovinti su kilpa ant kaklo, pasiruošusi išeiti, ir į mano kojas įsikibęs bejėgis, verkiantis mažas vaikas krauju išterliotu veidu, desperatiškai bandantis išgelbėti tą, kas jam yra brangiausia šioje Žemėje – savo išprotėjusią mamytę.
Nė vienas dar nepragyveno nepadaręs nei vienos klaidos. Padariau ją ir aš. Ir suprantu, kad mano klaida yra tikrai nedovanotina. Bet aš pasitaisiau – visaip stengiausi atsilyginti sūnui už vaikystėje padarytą skriaudą ir tikėjausi, kad jis užaugęs neprisimins šio įvykio.
Deja, klydau. Jis prisiminė – per praėjusią Motinos dieną. Padovanojo gėlių ir apkabinęs pasakė: „Aš tave labai labai myliu, mamyte, ir noriu, kad tu gyventu ilgai ilgai. O jeigu sugalvosi susirgti ir numirti, žinok, aš tau to neleisiu. Įsikibsiu kaip tada į tavo kojas ir ištrauksiu iš mirties nagų.“
Išgirdus jo žodžius, man vos nesustojo širdis ir akyse pasirodė ašaros. Nieko jam tada neatsakiau. Tik padėkojau ir nukreipiau temą kita linkme. O galvoje stukseno vienintelė į neviltį varanti, žudanti mintis: „Dieve, ką dabar daryti! Jis nepamiršo! Nepamiršo!“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
