Man 33 metai ir dar puikiai prisimenu tuos laikus, kada asmeninis kompiuteris namuose buvo didelė prabanga, o vaikai po pamokų skubėdavo į kompiuterinių žaidimų nuomą, kur už du litus galėdavo valandą žaisti. Kaip tik tokioje „nuomoje“ dar mokydamasi mokykloje dirbdavau savaitgaliais ir per atostogas.
Turbūt niekas nepaprieštaraus, kad kovinis žaidimas „Mortal Kombat“ buvo tikra legenda. Kas nežino ledus svaidančio Sub Zero, metalinėmis vėduoklėmis ginkluotos Kitanos ar ugnimi besitaškančio Skorpiono? O įdomiausia dalis būdavo kovos pabaigoje, kai priešas jau nugalėtas – surenki tam tikrą mygtukų kombinaciją ir kaip nors ypatingai jį pribaigi, kaip sakydavom, „padarai fatality“ (liet. lemtis).
Bet į mūsų namus atėjo asmeniniai kompiuteriai, „nuomos“ laikai pasibaigė, laukė studijos, vėliau darbas, šeima. Ir štai praėjusį savaitgalį beveik po 20 metų vėl teko prisiminti šį legenda tapusį žaidimą ir... pasibaisėti tuo, į ką jis per tą laiką pavirto.
Kalba apie „Mortal Kombat“ pasisuko, kai vienas pažįstamas – kompiuterinės grafikos specialistas – užsiminė, kad jei reikėtų daryti šį žaidimą, jo nervai tikriausiai būtų tam per silpni. Susidomėjau – o kas ten tokio, kad net vyras negalėtų to pakelti?
Tada man parodė, kaip atrodo naujausia, 2015-ųjų balandį išleista legendinio žaidimo versija – „Mortal Kombat X“ ir jos „fataličiai“. O siaube! Žiūrėjau, raukiausi, šlykštėjausi ir žiopčiojau iš nuostabos.
Pavyzdžiui, viename vaidzelyje nugalėtą heroję moterį parbloškė prie vertikaliai pastatyto diskinio pjūklo, o tada su koja ėmė spausti jos galvą vis artyn, kol pjūklas ėmė pjauti jos kaktą ir tada vis gilyn per visą galvą. Tykštant kraujui kaukolė atsivėrė, perskilo ir galėjai aiškiai matyti, kaip ištaškomos smegenys.
Kitas. Kovos nugalėtojas herojei trenkia savo rankomis į jos į šonus išskėstas rankas ir jas sugrūda į jos kūną beveik iki riešų. Šito nebaigiau žiūrėt, nes pasidarė labai šlykštu.
Dar vienas. Nugalėtam herojui kovotojas smeigia ilgą lazdą per gerklę, kuri perlenda kiaurai ir atsiremia į žemę taip, kad merdėjantis priešas paremiamas lazdos lieka klūpėti. Tada lazda jį nutrenkia elektra, o jo akys pažaliuoja ir iškrenta iš orbitų.
Dar mačiau kaip priešui išplėšia gerklę, liežuvį, širdį, inulaužia, nurauna ar sutraiško galvą, ją perpjauna skersai ar išilgai, išlupa akis, nukerta rankas, išdrasko žarnas ir t.t.
O kur dar garsai, kurie vaizdui suteikia dar daugiau tikroviškumo ir šlykštumo...
Beje, man sakė, kad tas žaidimas yra vienas perkamiausių ir populiariausių pasaulyje. Suprantu ir sutinku, kad koviniai žaidimai įdomu, bet toks mėgavimasis kuo žiauresniu priešo nužudymu man atrodo kur kas žalingesnis vaikams už neva žiaurius filmus.
Pasigūglinau apie tą žaidimą daugiau. Yra ir „juokingiausių“ fataličių dešimtukas ir „juokingas“ filmukas, kaip juo baisisi vyresnio amžiaus žmonės. O aš baisiuosi, kaip tai gali būti juokinga.
Eikit sau, vaikai, jis jums rimtai įdomus? Gal kas gali man paaiškint, kodėl?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
