Mano darbe irgi yra verktinis. Ir ačiū tam žmogui, kuris šitą žodį sugalvojo, nes nuo šiol turim pačią tiksliausią frazę jam apibūdinti.
Ne, jis nepozavo liūdnai pagarsėjusioms nuotraukoms, tik dabar aktyviai reiškiasi „Facebook“, bandydamas priversti visuomenę suvokti, kad tie vaikinai tik norėjo parodyti sprendimo grąžinti privalomąją karinę tarnybą minusus.
„Taigi mes menininkai, kokia iš mūsų nauda, mes daug naudingesni dirbdami savo darbą“, – šitą argumentą visi esam išmokę kaip du kart du.
Vis dėlto ne pozicija dėl karo tarnybos jį verčia verktiniu. Tai – jo nuolatinė dvasinė būsena. Ir, manau, tai būdinga daugumai šauktinių-verktinių.
Dabar jam 24. Madingai apsirengęs, rūpestingai apsikirpęs plaukus ir iščiustinęs savo barzdą.
Į mūsų nedidelį kūrybinį kolektyvą jis įsiliejo prieš 3 metus. Iš pradžių atrodė labai simpatiškas, draugiškas, malonus ir supratingas vaikinas, turintis gerą humoro jausmą. Taip pat stropus, dirbo greitai ir gerai.
Bet apsipratęs atsiskleidė.
Kiekvienas netikėtumas darbe, bent kiek jaukiantis jo susidėliotą dienotvarkę, tampa didžiausia tragedija. Spardo kompiuterį, kumščiais daužo stalą ir demonstruoja surauktą veidą.
Nuolat skundžiasi. Per daug darbo, visi priima blogus sprendimus, moka per mažai pinigų, lauke blogas oras, visi kvaili, tik jis protingas.
Nors dirbam nuo projekto iki projekto ir kartais tenka dirbti 4 valandas per dieną, o kartais ir 14, jam tai negalioja. Pasibaigus jo įsivaizduojam darbo laikui, jis gali viską mesti ir išeiti, palikęs visą komandą „ant ledo“.
Prašydamas jo atlikti papildomą darbą, nes papildomo darbo atsirado visiems, nori nenori tampi maldautoju. Nes jis laužysis, leis tau suprasti, kokią jis didelę paslaugą daro, penkis kartus pasipiktins, o tik tada padarys, ką reikia.
Be galo priekabus. To nepastebėjom, kol į įmonę nebuvo priimtas naujas žmogus ir patikėtas prižiūrėti verktiniui. Prasidėjo nuolatiniai kabinėjimaisi prie smulkmenų, papildoma priežastis daužyti stalą ir kompiuterį.
Dar jis serga silpnučiu. Jis negali dirbti fizinio darbo, nes jam skauda kojas, rankas, galvą ir dar velniai žino ką. Visas pasaulis egzistuoja tik jam ir sukasi vien apie jį.
Dar jis yra liberalus talibas. Negali būti jokios kitos pozicijos, tik jo pacifistinė liberalioji. Kertu lažybų, kad kilus karui, jis pirmas eitų šaudyti kitaip mąstančių.
Augintinis ir vaikas yra tas pats.
O baisiausia yra tai, kad jam nuolat gėda. Už lietuvius. Taip pat – būti lietuviu. Gyventi šitoj „atsilikėlių“ šaly. Gėda, kai lietuvis blogai kalba angliškai, gėda dėl „kaimiečių“. Spėju, gėda ir būti savimi.
Tai štai koks tas mūsų verktinis.
Darau išvadą, kad jam labiausiai trūksta tų savybių, kurios ugdomos kariuomenėje – gebėjimo dirbti komandoje ir atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitą.
Todėl jam labai linkėčiau būti ne tik verktiniu, bet ir šauktiniu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
