Šis rašinys dalyvavo konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ ir laimėjo paskatinamąjį prizą. Gedulo ir vilties dienos, taip pat – artėjančios naujos misijos į Sibirą proga nusprendžiau juo pasidalinti su visais, turėdama vilties, kad kažkada sūnaus svajonė išsipildys.
***
Lesnajos, Lebediovkos, Verch Kamenkos ir dar kelių nykstančių gyvenviečių kapinaites aplankė „Misija Sibiras“ projekto dalyviai. Kai kuriose vietose nelikę net ir kapinių buvimą žyminčių žemės kauburėlių. Sibiro taigą vasaromis alinantys gaisrai, karščiai, audros naikina paskutinius tremties ženklus, tad „Misija Sibiras“ jaunimo indėlis – ypač svarus ir reikalingas.
Perskaitęs straipsnį apie šį projektą, prisiminiau savo senelio istoriją. Istoriją, išgirstą dar vaikystėje vasaros atostogų metu, apie mažą vaiką, kuriam teko išgyventi sunkią tremtinio dalią. Mano senelis Juozas gyveno Bunikių kaime, Šakių rajone. Jis buvo labai geras žmogus, mokėjo gražiai groti armonika, dainuoti, mėgo kurti bei pasakoti įvairias pasakas ir istorijas.
Beveik kiekvieną vakarą, atostogaudamas kaime, aš prašydavau jo papasakoti man vis ką nors naujo. Senelis dažniausiai išpildydavo mano prašymą, bet kartais bandydavo ir išsisukti, matyt, pavargdavo ar neturėdavo nuotaikos. Tada jis sakydavo: „Va, surūkysiu pypkę ir ateisiu, o tu bėk į lovą ir lauk.“ Jis žinojo, kad greičiausiai nesulauksiu ir užmigsiu.
Bet vieną vakarą, kai aš vis negalėjau užmigti, jis man papasakojo istoriją apie tremtį. Kai jis tyliai ėjo pro mano kambario duris, tikėdamasis, kad jau miegu ir negirdėsiu jo žingsnių, garsiai ir linksmai sušukau: „Pasaką, pasaką“.
Jis atsisėdo ant lovos krašto ir tyliai ištarė: „O ką, jeigu šiandieną paseksiu ne pasaką, o papasakosiu tau tikrą istoriją, kuri nutiko man dar vaikystėje, 1941 metais birželio mėnesį, kai mūsų šeimą, visus kaimynus, tiesiog visą Bunikių kaimo gatvę netikėtai išvežė į Sibirą?“
Su džiaugsmu pritariau seneliui. Buvo nesvarbu, ką jis pasakos, svarbiausia, kad jis tiesiog sėdi šalia. Man patiko klausytis jo ramaus balso ir žiūrėti į jo raukšlėtą veidą ir guvias akis. Jis truputį patylėjo, lyg stengdamasis prisiminti tuos senus laikus, ir pradėjo savo istoriją, palikusią man didelį įspūdį.
„Gal tau, anūkėli, dabar atrodo ir keista, bet aš irgi buvau kažkada toks mažas, kaip ir tu. Kaip sakydavo mama, nerimtas berniukas, tikras padauža. O ką galėjau padaryti? Man buvo sunku ramiai nusėdėti. Vienoje vietoje ilgai išbūti negalėjau. Viskas baigdavosi tuo, kad pasikasydavau savo nosį, kuri stebuklingu būdu pradėdavo niežėti sulig ta akimirka, kai mama suskaičiuodavo iki dešimties.
Gyvenome mes šiek tiek atokiau nuo Bunikių kaimo, vienkiemyje. Iki kaimynų trobos buvo kokie penki šimtai metrų kelio. Dabar neatrodo, kad tai didelis atstumas, bet tada mažom kojytėm tai buvo rimtas išbandymas. Kaimynystėje gyveno mano krikšto motinėlė. Mama kartais prašydavo nubėgti ir paskolinti iš jos kokį nors daiktą.
Man patikdavo ten lankytis, nes krikšto motinėlė visada kuo nors pavaišindavo: tai saldainiais, tai pyrago gabalėliu, tai tiesiog balta duona ar karštomis bulvėmis. Šį kartą mama nusiuntė, kiek pamenu, druskos pasiskolinti.
Lekiu šokinėdamas per laukus ir niūniuodamas dainelę bei dairydamasis aplinkui. Viskas man įdomu. Tai varlę pamatau, tai šiaip kokį vabalą, ropojantį per takelį. Sustoju trumpam, apžiūriu, pavartau jį su kokiu nors pagaliuku. Išgąsdinu gandrą ir stebiu, kaip jis neskubėdamas pradeda kilti plasnodamas sparnais, kaip grakščiai sklando ore juos išskleisdamas.
Staiga, netikėtai ant takelio pamačiau didelę sraigę. Tu turbūt, vaikeli, daug kartų tokią matei laukose, prie ežero. Bet šita sraigė skyrėsi nuo kitų tuo, nes buvo neįprastai didelė. Tokia labai didelė vynuoginė sraigė. Kai atsargiai paėmiau ją į rankas, ji pasislėpė savo namelyje. Atsisėdęs ant žemės ir beveik nekvėpuodamas laukiau, kada ji vėl išlįs.
Iš pradžių pasirodė vienas ūsas, po to kitas ir pagaliau visas kūnelis. Juodi taškeliai ant ūselių galiukų buvo panašūs į akis. Sraigė judino jas ir atrodė, kad ji žvalgosi aplinkui, nesuprasdama, kur yra. Atsargiai paliečiau su pirštu vieną jos ūselį, ir jis greitai susitraukė, paliečiau kitą, ir tas dingo, bet po kurio laiko vėl atsirado. Po truputį apsipratusi sraigė pradėjo šliaužti ir tai sukėlė man šypseną, nes ji šaltu lipniu kūneliu kuteno delną.
Aš atsargiai įsidėjau ją į kišenę, o grįžęs namo paslėpiau krūmuose savo įrengtoje slėptuvėje ir atokiausiam jos kampelyje iš šakų ir lapelių surengiau sraigei namus, norėdamas rūpintis ja tam, kad ji užaugtų dar didesnė nei yra dabar.
Beveik ištisas dienas praleisdavau slėptuvėje. Priskindavau šviežios žolės, pripildavau vandens į paslapčia paimtą iš namų mažą lėkštutę kaip katinėliui, galvodamas, kad ji mokės pavalgyti ir atsigerti.
Niekas nemokė manęs, kaip reikia rūpintis sraigėmis, neaiškino, ką jos valgo ar geria. Tiesiog tuo metu prisiminiau mamos žodžius, kad kiekvienas gyvūnas šioje žemėje tam, kad išgyventų, turėtų valgyti ir gerti. Tiesą sakant, man buvo mįslė, kaip tai turėjo daryti mano sraigė, nes jos burnos taip ir neradau. Bet užtat šventai tikėjau, kad kažkokiu nežinomu būdu ji tai vis dėlto padaro.
Bėgo dienos. Sraigė tapo mano tikra drauge, kuri tyliai išklausydavo visas bėdas bei paslaptis, o lėtais judesiais ramindavo ir prajuokindavo.
Kaip sakiau anksčiau, laikai tuo metu buvo sunkūs ir neramūs. Atėjo bėda ir į mūsų namus. Vieną vasaros vakarą, 1941 metais birželio mėnesį įvažiavo į mūsų kiemą sunkvežimis su kareiviais, kalbančiais rusiškai, liepė per pusę valandos susirinkti daiktus bei sukrauti juos į mašiną.
Mama pradėjo garsiai verkti ir kartu su tėčiu drebančiomis rankomis rinkti į maišus drabužius. Aš išsigandęs išbėgau į lauką. Paslapčiomis įslinkau į slėptuvę ir paslėpiau striukės kišenėje savo sraigę. Juk negalėjau palikti jos vienos ir išvažiuoti.
Kelionė į Sibirą buvo varginanti. Iš pradžių mus vežė sunkvežimiais, po to – traukiniais. Mano tėvelį, kurio vardas irgi buvo Juozas, atskyrė nuo mūsų ir mes ilgą laiką apie jį nieko nežinojome. Prisimenu, kaip buvo baisu ir sunku, trūko maisto ir vandens.
Mama mane labai saugojo, atiduodavo paskutinį duonos kąsnelį, o aš labai saugojau savo sraigę, ypač nuo smūgių, nuolat laikydamas ranką kišenėje. Kai traukinys trumpai sustodavo, išbėgdavau į lauką, priskindavau saują žolių, kad jai netrūktų maisto. O naktimis, kai niekas nematydavo, išsitraukdavau ją ir tyliai pūsdamas į ją šiltą orą, skųsdavausi pasakodamas, kas vyksta aplinkui.
Man, mažam vaikui, nelengva buvo suvokti, kodėl gyvenimas taip staigiai pasikeitė, kodėl mus skriaudžia ir gąsdina kareiviai su ginklais. Mes juk nebuvome nusikaltėliai. Tai už ką mus kankino? Tyliai svajodavau, šnibždėdamas sraigei, kad greitai visi vargai pasibaigs, kad greitai ir vėl turėsime namus su gražiu sodu, kuriame įrengsiu jai puikią vietelę, kad būsime tokie laimingi, kaip buvome ir anksčiau Lietuvoje.
Dabar suprantu, kad jai tai sakydamas, ne tiek ją raminau, kiek save drąsinau. Man buvo sunku žiūrėti į pilnas baimės mamos akis. Sunku tverti badą, mane vargino ilga kelionė, gąsdino žmonių aimanos ir mirtys. Be to, niekada nebuvau tremtyje Sibire, tai iš kur galėjau žinoti, kokie dideli vargai dar laukia ateityje. Naiviai tikėjau, kad viskas, kas vyksta dabar, tik laikinas, greitai praeinantis dalykas.
Iš pradžių mus atvežė į Altajaus kraštą, į Barnaulo miestą ir laikinai apgyvendino kažkokiuose barakuose. Visos tremties metais mus dažnai perkeldavo iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai atsidūrėme Jakutijos šiaurėje, prie Laptevų jūros, ir būtent šią vietą aš atsimenu su siaubu.
Mano mama nuo pirmos dienos kartu su kitomis moterimis turėjo eiti į darbą o mus, vaikus, saugojo ginkluoti prižiūrėtojai. Gyvenimo sąlygos buvo baisios, mes nuolat badavome neturėdami ką valgyti. Tam, kad išgyventume, rinkome įvairias žoles, uogas, augalų šaknis, o vieną kartą net pagavome kurmį ir iškepę jį suvalgėme.
Čia aš ir susipažinau su Marija, mergaite, turinčia gražias šviesiai mėlynas akis. Ji tuo metu sirgo, todėl dažnai garsiai ir ilgai kosėjo. Jos kosulys labai erzino barako prižiūrėtoją, kuris jai liepdavo liautis, grasindamas uždaryti į rūsį. Tada Marija, bijodama garsiai sukosėti, stipriai rankomis užspausdavo burną, o aš temdavau ją į atokiausią barako kampą, kuo toliau nuo išėjimo, prie kurio budėjo prižiūrėtojas, kad šis jos neišgirstų.
Kadangi daug laiko praleisdavau su mergaite, man teko jai atskleisti savo paslaptį, kad turiu slaptą draugę-sraigę, kurią atsivežiau net iš Lietuvos. Nežinau, patikėjo ji ar ne, bet mes susitarėme, kad nuo šiol kartu rūpinsimės ja, nes tai yra vienintelis dalykas, siejantis mus su gimtąja žeme.
Taip jau atsitiko, kad bendrą paslaptį turėjome neilgai. Marijos sveikata su kiekviena diena vis blogėjo, ir vieną rytą ji jau neturėjo jėgų pakilti iš lovos. Jos mama maldavo kareivių padėti dukrai, surasti gydytoją ar duoti kokių nors vaistų. Jie vis žadėjo, bet pažadų netesėjo.
Kai atėjau aplankyti mergaitės, ji jau sunkiai kvėpavo. Tyliai silpnu balsu pasakė: „Man baisu“. Aš atsargiai įdėjau jai į rankas savo sraigę, kurią ji stipriai prispaudė prie krūtinės. Aš vis dar dabar matau jos liūdnas akis ir girdžiu žodžius: „Vakare tau ją tikrai grąžinsiu“.
Marija mirė tą pačią dieną. Iš jos rankų taip ir nepavyko išimti sraigės ir jas palaidojo kartu. Ant jos kapo iš lentų sukalė ir pastatė kryžių, ant kurio aš kitą dieną šalia Marijos vardo stiklo šuke verkdamas nupiešiau sraigę.
Tą dieną aš supratau, kad iš manęs kažką negrįžtamai atėmė. Atėmė tai, ko niekas neturėjo teises atimti: saugumą, linksmą ir nerūpestingą vaikystę, tėvus, draugus, tėvynę.
Iš mažo vaiko per vieną akimirką tapau suaugusiu, kuris užaugęs svajojo grįžti atgal į Lietuvą, visą likusį gyvenimą ginti silpnuosius ir kovoti už teisybę, kad Lietuvos žmonės turėtų galimybę gyventi ir džiaugtis gyvenimu savo tėvynėje, šalyje, kurioje yra pati gražiausia gamta ir patys nuostabiausi žmonės pasaulyje.“
Senelis nutilo pagalvojęs, kad aš užmigau. Išjungęs šviesą tyliai išėjo iš kambario. Tą vakarą apsimečiau miegantis, nes mane labai sugraudino jo istorija, ir nenorėjau, kad senelis pamatytų mano ašaras. Tuo metu labiausiai už viską troškau būti panašus į jį. Į žmogų, kurio nepalaužė sunkus tremtinio gyvenimas, kuris išliko stiprus bei linksmas žmogus, gebantis gyvenimo džiaugsmą dovanoti kitiems.
„Misija Sibiras‘‘ skiepija jauniems žmonėms pagarbą tautos ir valstybės istorijai, skatina kartų dialogą, ugdo pilietiškas ir patriotiškas vertybes“, – toliau skaitau straipsnį apie šį projektą ir suprantu, kad užaugęs tiesiog privalau dalyvauti šitoje misijoje dėl senelio atminimo, dėl visų tų žmonių, kurie žuvo ar išgyveno, dėl savęs ir savo vaikų bei vaikaičių.
Ir dar aš turiu slaptą viltį surasti ir sutvarkyti Marijos kapą, ant kurio stovi senas kryžius su išraižyta ant jo vynuogine sraige.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
