„Kokios drąsos, — sakysite jūs. — Juk anonimiškai, nė pavardės nėra“. Bet, manau, tai nesvarbu. Svarbu pagaliau išsakyti, kas patirta, o kažkas kitas mano žodžiuose galbūt irgi ras atramą.
Kai esi mažas, tėvai tarsi šventi. Nekeli klausimo apie jų gyvenimo pasirinkimus, nevertini jų būdo ar elgesio. Myli ir tiek. Taip iš pradžių buvo ir man.
Gyvenome keturiese kaip normali šeima: mama, tėtis, aš ir sesuo. Iš tų laikų pamenu saugumo jausmą. Nesvarbu, kad kartais tėvai pykosi, kad mamai užeidavo keistos isterijos, tačiau buvo visi namie.
Vieną dieną, kai buvau ketverių, mama surinko mano ir sesers daiktus, pranešė, kad išsikraustom. Tėtis buvo darbe. Ji mus skubino, o aš tiesiog sustingau. Išliko vaizdas, kaip sesuo verkia įsikabinusi į sofos atkaltę ir mėgina nesileist išvedama.
Mama mums paaiškino, kad tėtis nebenori kartu gyventi, nebemyli mūsų. Reikia turėti orumo išeiti. Išėjome. Žinau, kad palikau savo kiaulę taupyklę. Keista vaikiška logika – maniau, kad jei tėtis apsigalvos ir norės mus parsivežti, gal jam reikės pinigų autobuso bilietui.
Apsigyvenome pas mamos mamą – močiutę. Labai ją mylėjau, bet su mama jos nesutarė. Per porą metų, kuriuos ten praleidome, vis nugirsdavau, kaip močiutė įkalbinėja, jog grįžtume namo. Dar sakydavo, kad jei gyvename be tėčio pagalbos, gal tuomet mama bent jau darbą galėtų susirasti?
Mama buvo nervinga, ironiška, sarkastiška, perdėm ori. Toks jau ji žmogus. Dažnas pokalbis baigdavosi jos žodžiais: „Ilgai tavęs netrukdysim, matau, mama, kad nereik mūsų!“. Labai šito bijojau, nenorėjau vėl kraustytis.
Bet ilgai netruko — po vieno konflikto persikėlėme pas tetą, mamos seserį. Ši buvo nemaloni, labai griežta. Mama nekreipė į ją dėmesio. Nepaisydama ginčų ir pastabų, ji rūkydavo kambaryje, ilgiausiai užtrukdavo duše, neklaususi naudojosi visais daiktais.
Teta ilgai nekentėjo ir mus išvarė. Labai neliūdėjau, nes jos nemėgau. Išėjusios naktį praleidome geležinkelio stotyje. Buvo tarsi koks nuotykis: su seserimi žaidėme, kad dabar esame pabėgėlės keliauninkės.
Kitą dieną mama mus parvežė pas močiutę. Pati nepasiliko. Pasakė, kad turi rasti mums geresnį gyvenimą ir išvažiavo.
Tuo metu jau ėjau į mokyklą. Labai mylėjau močiutę, džiaugiausi, jog palydi mane į pamokas. Bet mamos ilgesys buvo siaubingas. Ji negrįžo ilgai, apie pusę metų, o aš visą tą laiką kas vakarą verkdavau, kol užmigdavau.
Grįžo nepaprastai džiugi ir laiminga. Pranešė, jog rado mums puikų gyvenimą, kad tučtuojau susirinktume daiktus ir vėl į kelionę. Vėl į kelionę, vėl iš močiutės.
Išvažiavome į kaimą. Pasirodo, mamos išrinktasis gyveno sodyboje. Supažindino mus taip, kaip psichologai turbūt niekada nerekomenduotų daryti: „Čia jūsų naujas tėtis, mylėkit ir gerbkit“.
Nei mylėjom, nei gerbėm. Valius buvo alkoholikas, dirbo lentpjūvėj. Nešvariais paausiais, per dideliais marškiniais. Nusiobliavęs tris pirštus. Bet aprūpino, turbūt todėl mamai atrodė kaip princas.
Visada buvusi nervinga, mama rado, kaip nusiraminti — pradėjo gerti su juo kartu. Iš pradžių kukliai, nesmarkiai, paskui – vis baisyn. Susipykę, kaip mes su seserimi sakydavom, žaisdavo kartuves: vienas susirasdavo virvę,
demonstratyviai droždavo į daržinę, o kitas ašarodamas bėgdavo iš paskos. Pirmus kartus klykėm, verkėm, irgi bėgom... Vėliau supratom, kad viskas netikra. Kaip vaidinimas.
Numirė Valius visai ne ant virvės. Tris savaites gėrė, kol galiausiai sustojo širdis. Visą tą laiką mama jį pūdijo, kad jai
linksmintis galima, nes ji namus prižiūri, o jis turėtų susiimt ir eit į darbą — kas šeimą išlaikys, kol atostogauja.
Kadangi kliovėsi tik juo, Valiui numirus, vėl likom basos. Buvom praleidusios kaime penkerius metus, o po šito vėl atsidūrėm pas močiutę. Ir ačiū Dievui už tai. Mamai ji pasakė, kad galės kartu gyventi tik negerdama. Tad mama savaitę ar dvi, kartais mėnesį, ištverdavo blaivi — pikta, nebendraujanti, beveik nesikelianti iš lovos, bet blaivi. O tada savaitei ar dviem dingdavo. Grįžta ir vėl iš naujo.
Būdama protinga ir atjaučianti, močiutė matė, kaip mums kenkia mamos dingimai ir isterijos. Kai tik sulaukėm reikiamo amžiaus, užrašė mus į gimnaziją su bendrabučiu — pirmiau sesę, paskiau mane. Mokyklą baigėme ten.
Viską, ką norėjome žinoti, močiutė mums papasakojo. Paaugusios sužinojome, kad mama visą gyvenimą nedirbo
kokio darbo, nuolat kažkaip „prasisukdavo“. Kad mamai nuo paauglystės depresija, o dabar dar ir alkoholizmas. O galiausiai, kad tėtis visai mūsų neišvarė — tai mamai „užtrumpino“ ir ji mus išsivežė.
Sukaupusi drąsą ir jau būdama pilnametė tėtį susiradau. Po truputį bendraujame. Sesuo studijuoja mediciną, didžiuojuosi ja. Abi dirbame. Aš mokausi pramoninio dizaino ir piešimo. Jei ne močiutės pastangos, pagalba, tikrai to
neturėtume. Mama vis dažniau išeina ir vis ilgiau negrįžta. Kas porą mėnesių aplankome, tačiau dažniausiai jos nebūna. Atvykusios savaitgalį praleidžiame su močiute, kuri iš tiesų mus ir užaugino.
Kai esi mažas, tėvai tarsi šventi. Myli ir tiek. Tačiau suaugusi matau, kokia mama buvo iš tiesų ir kaip vargiai skamba mūsų gyvenimas, kai skaitau savo pačios pasakojimą ir matau jį tarsi iš šono.
Tikiuosi, sesei ir man pavyks sėkmingai baigti mokslus, dirbti. Neieškoti vyrų, kurie išlaikytų. Kurti šeimas tokias, kad nereikėtų išeiti. Nes visa mano vaikystė — pavyzdys, kaip jokiu būdu nenorėčiau gyventi.