Manau, kad žmonės, skaitantys šią skiltį, taipogi permeta akimis ir kitas naujienas – verslą, aktualijas. Ir perskaito komentarus!
Trumpai drūtai: pensininkai! Pensininkai su vis per mažom pensijom uzurpavę visą viešąją interneto erdvę! Atsirado vilniečio kortelė – o kaip pensininkams susigaudyti? Keičiasi šalies valiuta – o kaip tai paaiškinti pensininkams? Viskas per pensininkų prizmę! O ar jie dėkingi? Už visą dėmesį, nuolaidas? Anaiptol!
Trečiadienį ryte važiavau į stotį. Kartu su manimi įlipo pensininkė su guviu, kokių septynerių metų berniuku. Aš, pasižymėjusi bilietą, ramiausiai atsisėdau ir ėmiau žiūrėti pro langą. Tačiau greitai mano dėmesį vėl atkreipė minėtoji porelė.
Nors autobusas jau pradėjo važiuoti, pensininkė net neketino žymėti bilieto! Ji vis dar krapštėsi rankinėje. Šalia stovintis vaikas vis kartojo „paskubėk, močiute“ ir visai pagrįstai, mat bet kurioje stotelėje galėjo laukti kontrolieriai.
Be to, tokios taisyklės – įlipi ir pasižymi bilietą! Bet tik ne šiai moteriai. Ji iki pat antros stotelės kuitėsi, kol pagaliau išsitraukė tą vilniečio kortelę ir davė anūkui pažymėti. Ir ką jūs manot? Kortelė tuščia.
„Ar tikrai? Pažiūrėk, ką rašo tame ekranėlyje“, – bandė tempti laiką senolė (greitai suprasite, kodėl ją taip vadinu, nors jai tik kokie septyniasdešimt metų), nors garsas buvo nesupainiojimas – tuš-čia!
Tuomet ji ėmė ieškoti centų popieriniam bilietui. Pagaliau trečioje stotelėje bilietai buvo nupirkti ir pažymėti. Penktoje vaikas su močiute išlipo.
Mano galvoje veiksmas tebevirė! Tai štai, gerbiamieji: davėme jiems, pensininkams, nuolaidas, o ką jie mums atgal? Sukčiavimą! Neva, oi, aš senas, kol rasiu, išsitrauksiu... jau ir mano stotelė bus!
Ir visi kiti keleiviai bus liudininkai – juk ieškojau to nelemto bilieto savo į delną telpančioje milžiniškoje rankinėje, betgi jis, nedorėlis, buvo už euro monetos užlindęs ir nuo manęs pasislėpęs...
Ar mano kaltė, kad jau ir stotelė, kurioje turiu išlipti, čia kaip čia? Na tai ir lipu sau ramus, nesusimokėjęs!
Jei ne šalia buvęs šiuolaikiškas, sąžiningas vaikas, galiu garantuoti – šioji moteriškaitė irgi būtų lyg niekur nieko pavaidinusi lobių ieškotoją ir lyg niekur nieko išlipusi vis dar „ieškodama“!
Beje, dar apie vaiką. Pasibaisėjau, kad ir jis buvo įtrauktas į močiutės aferą! Koks jam rodomas pavyzdys? Atseit, va, mokykis, vieni lygesni už kitus! Paskui ir randasi stereotipai, kad vaikai neva „įžūlėja“. O ką jiems daryti, jei ne mokytis iš suaugusių artimųjų?
Žodžiu, vaikų teisės turėtų susirūpinti, kaip užkirsti tokiems dalykams kelią. Paskui, lietuviai, ir nuskambam iki pat Norvegijos...
Mano palinkėjimas pabaigai būtų toks: linkiu nuskambėti gerąja prasme! O konkretiems veikėjams, visų pirma Mindaugui, jei gerai nugirdau, linkiu išlikti tokiu pat sąžiningu, puikiu vyruku ir nesusivilioti pagundomis. O senajai poniai iš patirties sakau, kad nuo vieno bilietėlio nenuskursi, o ir brandžiau atrodysi. Septyniasdešimt metų – dar ne laikas Alzheimeriui.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
