Kita vertus, tai, kas vyksta dabar, man asmeniškai – juodų juodžiausias košmaras. Gailiuosi išvis sukūrusi šeimą. Dažnai aplanko net mintys apie mirtį, tačiau suvokimas, kad esu mama, nuo jų kol kas atgraso.
Susipažinome jau nebe jauni. Man buvo 28, jam 24. Mylėjome viens kitą, nors ir prieš tai esame gyvenę su kitais partneriais, tačiau abu pripažinome, kad tokios traukos nebuvome jautę.
Vyras yra hiperseksualus, labai domisi pornografine literatūra, jo asmeninis kompiuteris – tabu, ten saugo savo kolekcijas.
Iš pradžių viskas buvo neblogai. Tiesa, labai vargindavo tai, kad jis nuolat prie manęs lįsdavo, tačiau su laiku įpratau. Tarsi pabėgdavau iš savo kūno, kol jis nepasitenkindavo. Mano prioritetas – išsaugoti šeimą, o be patenkinto vyro, tai būtų neįmanoma.
Gimus vaikeliui, kurį laiką negalėjau su juo mylėtis. Gimdymas buvo sunkus, su komplikacijomis. Pirmą kartą prisileisti vyrą galėjau tik po poros mėnesių. Netikėtai jis pareiškė, kad pas mane „ten“ ne taip kaip buvo.
Ko tik aš nebandžiau – ir specialius pratimus, ir stebuklinguosius geišų rutuliukus, bet vyras ėmė manimi bodėtis. Galiausiai pareiškė – arba mylėsis su manimi analiniu būdu, arba „ruoškis“. Tas jo „ruoškis“, suprask, neva skiriamės.
Skyrybos man būtų nepakeliamos, nes myliu savo vyrą. Be to, jo pajamos sudaro didžiąją dalį mūsų šeimos biudžeto.
Tada jis ėme šantažuoti mane, kaltinti, jog nesu atsidavusi žmona, kad išsiskirsime tik dėl mano kaltės, kad mūsų vaikas augs nepilnavertėje šeimoje.
Kentėjau gerus ketverius metus. Pasakyti „kentėjau“ dar nieko nereiškia, nes santykiaudavome tik analiniu (kasdien po keletą kartų) būdu, o poreikiai jo dideli.
Galiausiai viskas pasiekė tokią ribą, kad nebegalėdavau išsėdėti darbo valandų darbe, saujomis rijau vaistus nuo skausmo. Mano kūnas irgi gerokai pasikeitė. Dėl to patiriu daugybę fizinių ir psichologinių išgyvenimų. Su tokia problema net nėra kaip nueiti pas gydytoją.
Darbe dažnai tampu patyčių objektu, nes nebelaikau dujų. Nuolat turiu nešiotis rankinuke papildomas atsargines kelnaites arba nuolat kažką „kombinuoti“ su higienos priemonėm, nes užpakalis „teplioja“. Tai, kas vyksta mano sieloje, jokiais žodžiais nupasakoti nebemoku.
Griauti šeimos ar gadinti gyvenimą savo vaikui nebenoriu. Be to, vis dar tebemyliu savo vyrą – šiaip jis yra labai geras žmogus. Bet fiziškai ir emociškai esu visiškoje bedugnėje.
Gal kas patars, kaip bent pradėti kapstytis iš dabartinės būsenos ir kaip atrasti savyje jėgų nepalūžti, išlikti stipriai ir nesugriauti visko? Kur pasisemti energijos kęsti visa tai ir toliau?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
