Apie angliškų aikštelių specifiką jau daug prirašyta ir prikalbėta. Kolonėlės mokamos, jų ne taip daug, o vakare taip užkištos, kad net uodas nosies neįkiš. Dar prieš didįjį turistų antplūdį tas karališkas regionas jau pasižymėjo priekabų šonų pjaustymais, krovinių, degalų vagystėmis, nes visi trokštantys laimės, nepaisydami aukštų tvorų, veržėsi į pažadėtąją žemę ir ten šeimininkavo.
Perpjauti priekabų šonai buvo kaip išskirtinis specifinis tos šalies ženklas. Jei šonai paženklinti peiliu, viskas aišku – važinėja į Angliją. Net juokas ima, kai vadinamosiose „lay bay“ aikštelėse ant stulpų keliomis kalbomis kabo užrašai, perspėjantys, kad apylinkėse siaučia plėšikai. Tai akivaizdus valdžios bejėgiškumas ir prie tų užrašų norisi prirašyti kitą Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių bejėgiškumą liudijantį užrašą „Actung ruso partizanen“.
Man sekėsi, priekabą supjaustė tik kelis kartus, bet nieko neišėmė, o degalus nuleido tik kartą, bet nedaug, nes nedaug jo ir buvo. Bet iki didžiosios turistų migracijos tai buvo išskirtinai angliška problema. Kas dabar dedasi žemyninės Europos miestų pakraščiuose, kiek pridygo palapinių miestelių, pabėgėlių stovyklų, mato ir žino visi.
Priekabų pjaustymai, degalų ir visko, kas neužrakinta devyniomis spynomis, vagystės atėjo ir į didžiąją suvienytą, demokratinę Europą.
Parašyti šį rašinį paskatino naktinė vairuotojų kova su turistais – plėšikais. Tą naktį mūsų buvo daugiau ir mes laimėjome, bet ateinančią naktį jie žadėjo sugrįžti gausesniu būriu. Paprastoje aikštelėje, žemyninėje Europos dalyje, naktį kilo kažkoks bruzdesys, pasigirdo mašinos signalas. Stovėjo tos pačios firmos penki bulgarai.
Vyrai jauni, drąsūs, vieningi ir laikantys po ranka montiruotes. Vienomis trumpikėmis iššokau ir aš, bet kadangi nesu karšto pietietiško kraujo, neturėjau jokio vairuotojiško ginklo. Po aikštelę tarp priekabų šmirinėjo būrelis šešėlių. Nuo triukšmo akimirksniu sukilo visi vairuotojai. Prožektorių šviesoje buvo matyti tamsūs siluetai.
Turiu pasakyti, kad vairuotojai labai drąsiai ir vieningai ėmė vaikyti juodulius tarp priekabų. Tie metė bakelius, pametė šlepetę, o traukdamiesi trenkė gumine žarna per langą žiūrinčiam vairuotojui, bet jo galvą apsaugojo aptakas. Plėšikai peršoko griovį ir susispietė prie greitkelio. Nors mūsų buvo kur kas daugiau ir kai kurie rankose laikė montiruotes, pulti plėšikų nesiryžome.
Prasidėjo piktas dialogas įvairiomis kalbomis. Vairuotojai puikiai suprato, kad demokratinėje Europoje negalima mušti žmogaus, kad ir kas jis būtų. Trenksi tokiam naktiniam svečiui per kuprą, kaip ne kartą yra buvę kolegoms, užtampys po teismus. Nukentėjėlis sakys, kad ėjo prie rato pasiusioti, o jį sumušė, ir atsives dešimt liudininkų, kurie paliudys, kad jis doras turistas, netyčia pasiklydęs Europoje.
Svečiai tai puikiai suprato ir apšviesti prožektorių rėkavo, mojavo rankomis, grasino kumščiais, o vienas vis šaukė backe, backe, night backe. Vokietis, kurio bakas buvo užrakintas tik įmonės gamintojos spyna ir buvo atidarytas, net nelipdamas iš kabinos paskambino policijai. Jis vakarietiško auklėjimo ir šventai tiki, kad jį turi saugoti policija, kuri gauna atlyginimą iš jo mokamų mokesčių.
Kai tolumoje pasirodė policijos švyturėliai, plėšikai paleido kelis akmenis, nubėgo į kitą kelio pusę ir dingo krūmuose. Du jauni pareigūnai, pamatę rankose montiruotes, tuoj liepė jas paslėpti ir perspėjo, kad nesavavaliautume, o elgtumės kaip vokietis – tyliai sėdėtume ir skambintumėme 112. Policininkai iš dalies teisūs, nes kitą kartą išlindęs gali gauti per galvą, o ne per aptaką.
Kaip ir reikėjo tikėtis, pareigūnai nieko nesivaikė, tik surašė protokolą dėl sudaužyto aptako. Į mūsų aiškinimą, kad jie žadėjo sugrįžti, atsakė don‘t worry, gerai, kad šios frazės neužbaigė kaip populiarioje dainoje be happy. Kadangi degalų nespėjo daug išleisti, prekių nepavogė, policininkai, palinkėję ramybės, išvažiavo.
Viskas vyko trečią valandą nakties, bet apie miegą jokios kalbos ir negalėjo būti. Juk vairuotojai trasoje labai lengvai pažeidžiami. Tyliai subadys padangas, nulups numerius, brūkštelės peiliu per tentą, paleis akmenį į langą ir tada beliks savo šefui paskambinus pasakyti: „Atšauk pakrovimą, užsakyk servisą ir „dont worry be happy“ aš gyvas.“
Kolegos bulgarai buvo priversti daryti keturiasdešimt penkių valandų pauzę ir liko stovėti iki pirmadienio ryto. Aš išvažiavau vakare. Nežinau, kaip jie praleido artėjančią naktį, bet buvo pasiryžę nemiegoti ir, reikalui esant, paimti į rankas montiruotes, nors policijos buvo perspėti, kad Europoje muštis negalima. Jie ne vakarietiško auklėjimo ir pratę patys pasirūpinti savo ir savo turto saugumu, todėl labiau pasitiki savo jėgomis nei oficialiu palinkėjimu don’t worry.
Jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvenu ant asfalto. Išvažinėjau didelę dalį Rusijos, Europos, neramų Balkanų regioną ir labai puikiai matau, kaip viskas keičiasi. Nereikia man nei aukštų mokslų, nei pasisėdėjimų prie dabartinių dievų Olimpe kurstomos dieviškos ugnies.
Tai, ką mes, paprasti, turintys gyvenimiškos patirties žmonės, pasakome, labai dažnai po kelerių metų įvyksta. Būsiu nepopuliarus, bet ramiausias laikotarpis vairuotojams buvo sovietinis. Apie plėšikavimus keliuose nė kalbos nebuvo. Miegojome ten, kur norėjome. Su vakarietiška demokratija tiek į Rusiją, tiek į mūsų šalį atėjo laukinis kelių kapitalizmas.
Senojoje Europoje kurį laiką tie negatyvūs reiškiniai buvo priskiriami tik Anglijai, bet jie dabar vis labiau plinta po visą Europą. Niekur nebėra saugu. Manau, nereikia aiškinti, kas tą chaosą sėja ir, patikėkite senu, patyrusiu vairuotoju, greitai Lietuvos aikštelėse taip pat reikės naktimis ginti savo vilkikus nuo pasiklydusių ar pabėgusių iš laikinų stovyklaviečių turistų.
Dažnai tenka kalbėtis su tikrais skandinavais, su kuriais daug metų kartu dirbu. Viena, ką šneka valdžia, kas kita, ką sako žmonės. Įsiminė vieno švedo, su kuriuo tekdavo dažnai plaukti keltu kartais net vienoje kajutėje, pasipiktinimas. Manau, jo išsakytos mintys atspindi daugelio žmonių nuomonę, bet tik vakariečiai bijo ją išsakyti viešai.
„Aš senas žmogus, dirbu, ariu, namuose nebūnu, o netoliese gyvena visas kvartalas pasiklydusių turistų ir nieko nedirba. Nuo ryto iki vakaro trinasi kieme, kas kartą grįžęs matau vis daugiau mažų vaikų. Toks jausmas, kad jų moterys gimdo po kelis kartus per metus. Greitai, kad išliktume kaip tauta, mums reikės išeiti kaip protėviams į miškus ir iš naujo pradėti kurti savo šalį. Ko jie čia sėdi? Tegu važiuoja namo ir kovoja už savo šalį, kaip mes kovojome už savo.“
Manau, jo pasipiktinimui pritars daugelis, bet, deja, tie daugelis kukliai nutylės, vildamiesi, kad pasiklydę turistai neapsigyvens jo kaimynystėje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
