Girdėjau tai nuo pat mažens, nes augau itin krikščioniškoje šeimoje, kurioje buvau mokoma žinoti savo vietą, atlikti savo pareigas Dievui, šeimai ir visuomenei.
Gerbiu tai ir labai myliu savo rūpestingus tėvelius, bet gyvendama jų namuose niekuomet nesijaučiau laiminga. Laiminga jaučiuosi šiandien, bet apie šios laimės priežastis tėvams vis dar nedrįstu pasisakyti, todėl rašau šį viešą laišką. Tėvai norėjo, kad anksti ištekėčiau ir sukurčiau saugią šeimą. Mokė mane vyrus vertinti racionaliai: tinkamas jaunikis turi negerti, turėti darbą, sugebėti išlaikyti mane ir vaikus. Žiūrėjau į visa tai kaip į projektą – norėjau įtikti tėvams, norėjau pateisinti jų lūkesčius.
Augau Varėnoje, tad studijų pradžia Vilniuje buvo didelis įvykis. Pasikeitė viskas: dalykų, prie kurių buvau įpratusi, nebeliko, viskas buvo nauja. Nebežinojau savo vietos, netekau visų turėtų draugų, o naujų susirasti nebuvo lengva. Nepaisant to, nuo pat pirmosios dienos ėmiausi savo projekto: rasti ir mamai parodyti tinkamą vyrą. Pirmasis man dėmesį parodęs vaikinas, kurso draugas Kristijonas, buvo visai geras variantas. Tvarkingas, iš geros šeimos, atsakingai vertinantis studijas. Griebiausi jo kvietimo kartu praleisti „langą“ (laisvą paskaitą) it skęstantysis šiaudo. Ėmėme susitikinėti.
Kristijonas nebuvo man nei patrauklus, nei labai įdomus, bet nedrįsau to iš vyro reikalauti – buvau kitaip mokyta.
Po maždaug mėnesio kartu dalyvavome kurso vakarėlyje – „cementovkėje“. Su draugais pirtyje išgėręs Kristijonas ėmė prie manęs lįsti, bučiuoti ir kalbinti eiti į atskirą kambarį. Jis vis kartojo, kad privalau tai daryti, jei jį myliu. Nenorėjau mylėtis su girtu, nemylimu vyru, buvau dar nekalta ir seksas man buvo kažkas labai mistiško ir nepažinto. Nepaisydamas mano švelnaus, nuolankaus prieštaravimo, jis sugriebė mane už rankos, nusitempė į kitą kambarį ir tai padarė.
Negalėčiau savo pirmosios intymios patirties pavadinti išprievartavimu, nes tiesiog nedrįsau priešintis, buvau mokyta paklusti. Bet nuo tos dienos seksas man ėmė atrodyti atgrasus.
Praėjo ne vieneri metai mano tylių, nedrąsių meilės paieškų, pakartotinai baigdavęsi ašaromis ir vis didėjančiu užsidarymu savyje.
Prieš porą metų mano nesėkmingo asmeninio gyvenimo nebeapsikentusi draugė pasiūlė užsiregistruoti pažinčių svetainėje. Nusprendžiau pabandyti. Buvo nedrąsu, nenorėjau viešinti savo vardo, dėti savo nuotraukų, bijojau, kad mane kas nors atpažins. Praleidusi svetainėje gal savaitę ir bendraudama su ten užsiregistravusiais žmonėmis, galiausiai įsidrąsinau.
Vos tik įkėlusi porą kambaryje pasidarytų nuotraukų, sulaukiau žinutės iš vaikino. Jis kvietė susitikti. Išsigandau, tad atsakiau, jog nepasitikiu nepažįstamais žmonėmis. Jis pažadėjo užsitarnauti mano pasitikėjimą ir tuomet dar kartą pakviesti mane susitikti.
Susirašinėjome apie savaitę. Kalbėjome apie viską: savo pomėgius, svajones, vaikystę, draugus, aistras. Nė nepastebėjau, kaip ėmiau atvirai jam pasakoti tai, kaip labai esu pasiilgusi nuoširdaus, atviro artumo ir tikro dėmesio.
Kai jis dar kartą pakvietė mane susitikti, sutikau nė nemąstydama, kad tai būtų keista ar nenormalu. Sutikau ir negalėjau nustygti vietoje, laukdama susitikimo su žmogumi, kurio kiekviena žinutė pastarąją savaitę priversdavo mano širdį plakti greičiau.
Susitikome restorano terasoje. Jis sakė, kad pažinsiu jį iš raudonos rožės. Įėjusi iškart pastebėjau vaikiną, sėdintį prie staliuko, papuošto didele puokšte rožių. Rožėmis buvo nuklotos ir grindys aplink staliuką. Netekau amo, lėtai priėjau ir drebančiu balsu prisistačiau. Jis nusišypsojo, pabučiavo į skruostą ir pakvietė prisėsti.
Nesu tikra, kiek laiko šnekėjomės – kalbėtis su juo buvo taip pat lengva, kaip ir susirašinėti žinutėmis internetu. Nuo staliuko pakilome jau sutemus. Jis pasiūlė eiti pašokti. Nesitikėjau, kad šokti pradėsime jau pakeliui, eidami tiltu, išgirdę iš kažkurios kavinės sklindančią muziką. Viskas su juo atrodė taip paprasta, tikra ir lengva.
Klube šokome, juokėmės, bučiavomės, jaučiausi nuostabi, seksuali, vienintelė. Pirmą kartą jaučiausi savimi, daranti tik tai, ko noriu, pagaliau jaučiausi iš tiesų laiminga. Kai jis pakvietė važiuoti pas jį, sutikau su džiaugsmu. Norėjau jam atsiduoti, norėjau tą vakarą prisiminti visą gyvenimą.
Esu tikra, kad taip ir bus. Tai buvo nuostabi, magiška naktis. Jaučiausi visiškai valdanti savo gyvenimą, pirmą kartą nesistengiau niekam įtikti ar patikti, jaučiausi laisva. Tai buvo naktis, kai supratau, kad seksas neprivalo būti atgrasi pareiga – jis gali būti fantastiškas, kupinas aistros, abipusio atsidavimo ir malonumo.
Tiesą sakant, turiu pripažinti, kad santykiai su tuo vaikinu gana greit išblėso... Manau, kad tai buvo labiau mano kaltė nei jo – po to pirmojo itin malonaus ir daug emocijų sukėlusio pasimatymo norėjosi tokių ir daugiau, su naujais žmonėmis, naujais potyriais.
Taigi panašių nuotykių turėjau ir vėliau, ne visi jie buvo tokie pat sėkmingi, bet svarbiausia, manau, kad tiek ta pirmoji patirtis, tiek vėlesnės, suteikė man laisvės pojūtį – to nebuvau jautusi visą gyvenimą, visada jaučiau tik pareigos jausmą: tėvams, mokytojams, aplinkiniams. Ta naktis pakeitė mano gyvenimą. Šiandien jau žinau, ko noriu iš gyvenimo: noriu būti laisva, noriu pasitikėti savimi, noriu būti laiminga! Šiandien man jau neberūpi, ką visuomenė galvoja apie vienos nakties nuotykius ar moteris, kurios nesiekia ištekėti ir gimdyti vaikų, vos tik palikusios tėvų namus. Šiandien aš mėgaujuosi savo gyvenimu kiekvieną jo minutę.
Turiu tik vieną svajonę: kad kada nors savo laime galėčiau pasidalinti ir su tėvais. Nedrįstu apie tai jiems pasipasakoti, nors jau esu suaugusi. Matau, kad jie su nerimu laukia, kol sukursiu šeimą, ir nemato, kad pagaliau esu laiminga. Labai norėčiau, kad jie manimi džiaugtųsi šiandien, nieko nelaukdami...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
