Vyras – su visiškai aiškiais psichinės ligos požymiais. Deja, tokie pas mus gerai gyvena, jis net leidimą medžiokliniam šautuvui gauna. Negavo pakartotinai savo miestelyje – Vilniuje gavo.
Sesers gyvenimas – tai košmaras. Nieko negalima – net į kiemą išeiti, jei koks prašalaitis užsuko. Negalima be jo leidimo į miestelį, negalima pasilabinti ar kalbėtis kad ir su pažįstamu žmogumi, ypač jei jis vyras. Negalima rengtis palaidinės atviresne apykakle.
Čia neįmanoma visko surašyti – nežinau, ar yra dar šitaip gyvenančių moterų.
Suspardyta savo pono ir stebuklingu būdu išsikvietusi policiją ji tik pati pavežama iki miestelio, o jos ponas paliekamas namuose – juk negirtas.
Gyvent tai reikia, po medžiu juk nestovėsi. Moterų krizių centrai mažuose miesteliuose yra tik popieriuje, ten nėra pagalbos moteriai, o nuvykus į kitą miestą ten paaiškinama, kad iš kito rajono nepriima. Ot ir padėtis – gražiai kalbama, rašoma, o realios pagalbos nėra.
Ir triumfuoja tokie padugnės. Nerūpi tokiems jokie gydymai – jiems atrodo, kad tai mes visi aplink esam nenormalios psichikos.
Ir kasdien lėtai žudo šalia esantį žmogų, nes tokiam atrodo, kad jis gyvens šimtą metų ir užsiveis dar kitą, naują šeimą, mat šita jau nugyveno.
Kodėl nesiskiria? O kaip išsiskirt mūsų padangėje išėjus basai, nuogai, paliktai stovėt po medžiu naktį, ieškančiai realios, o ne popierines pagalbos? Todėl mane jau tik juokina tie visokie rašinėjimai apie pagalbą smurtą patyrusiai moteriai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
