Iš pradžių į šią problemą nežiūrėjau rimtai – juk visi esame žmonės ir visiems reikia atsipalaiduoti. Deja, problema iš nedidelės sniego gniūžtės išaugo į nekontroliuojamą sniego laviną.
Dabar situacija atrodo maždaug taip – žmona alkoholį vartoja namie pasislėpusi. Nepagaunu net kada ji vartoja, net nežinau, ką ji vartoja. Tuščių butelių taip pat nerandu. Pajaučiu tik kai pradeda šnekėti neadekvačius dalykus, tai, ko niekada nepasakys būdama blaivi. Gana dažnai krenta į „komą“ per kokias 15 minučių.
Iš pradžių ji man sakydavo, kad dėl streso darbe geria vaistus, vėliau pradėjau nebetikėti. Paskutiniu metu dažnai jaučiu „peregarą“. Nuo degtinės turbūt...
Žmona dirba. Kiek suprantu, jai kol kas pavyksta tai slėpti, nes svaigintis dažniausiai pradeda penktadienį vakare, ir tai tęsiasi visą savaitgalį. Pasitaiko ir paprastą dieną, bet ryte sugeba išeiti į darbą.
Anksčiau dar sugebėdavo apsvaigusi vairuoti, bet paskutiniu metu stengiuosi drausti, todėl į darbą keliauja viešuoju transportu.
Išbandyta, atrodo, viskas – prašyta uošvių pagalbos, kreipiausi į jos seserį, į gydytojus, ėjome kartu pas specialistus, psichologus. Jau buvo pradėjusi lankyti Minesotos programos kursus, o, bet, tačiau nepakanka valios.
Namuose irgi ganėtinai konfliktiška situacija, nes šnekėjimai nepadeda. Nuolat baramės. Vaikams mama, nors ir girta, bet vis tiek mama. Tai reiškia, kad dukros situaciją mato per savo prizmę, o triukšmą generuoja tėtis, tėtis priekaištauja mamai... O kad mama paslika guli, tai čia nėra tiek blogai, juk tėtis pasirūpins, pavalgydins.
Pavyzdžiui, nuvažiuoju į užmiestį motinos aplankyti kokiai porai valandų, grįžtu – vaikai kaip žvirbliukai išsigandę, motina „komoje“...
Iškviečiu policiją. Policijos reakcija: „Ji namie smurtauja?“
Aš: „Ne, ji dėl alkoholio vartojimo nepasirūpina mūsų vaikais.“
Policija: „Bet jūs dabar grįžote, viskas ok?“
Policijos pozicija tokia, kad svaigintis alkoholiu įstatymais nėra draudžiama – svarbu, kad namie nebūtų smurtaujama.
Ok, parašiau vaiko teisių apsaugai. Atvažiavo, manęs klausia, ar aš turiu problemų su alkoholiu. Ne, neturiu. Vadinasi, aš galiu pasirūpinti vaikais. Jų darbas čia ir pasibaigia. Jie rūpinasi tokiais vaikais, kurių šeimoje abu sutuoktiniai girtauja…
Uošvių pagalbos, deja, irgi nesulaukiu. Jų akimis, dukra alkoholį vartoja, nes „šeimoje yra nesutarimai“, dėl kurių vėlgi kaltas aš...
Taigi, situacija nepavydėtina – vaikai mažamečiai, žmona – alkoholikė, o mano pastangos atsisuka prieš mane patį, nes niekas net nesupranta, kad bandau pagelbėti savo dukrų mamai.
Ruošiu dokumentus skyryboms, ir bet tai neguodžia, vis tik yra trys mergaitės. Vieno mano pajamų neužteks išsilaikyti pačiam ir dar išgyventi su dukrom. Mano vardu dar „kabo“ buto, kuriame gyvename, paskola...
Panašu, kad situacija tokia beviltiška, jog belieka tik laukti kokios nelaimės. Paskutiniu metu vis dažniau iš jos išgirstu minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo. O aš jaučiuosi bejėgis ką nors pakeisti...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
