Šiek tiek nusivylusios išvažiavome atgalios į sostinę, o pakeliui apsvarstėme ir sudarėme įkyriausių kabintojų sąrašą. Paskaitykite, brangūs vyriškiai, gal pažinsite save? Neprašome jūsų keistis, jūs gi praktiškai Dievai, nusileidę į šią ašarų pakalnę, bet, kaip sakoma, ribų tobulėjimui nėra. Pirmąjį tipą pakrikštijome „tėtušiais“. Dažniausiai tėtušiai kimba dienos šviesoje, kol skubiai bandai sukišti mikrobanginėje pašildytus pietus ir svajoji grįžti atgal į paplūdimį. Jie dalykiškai prisistato, palikę krizenančių tokių pat tėtušių kompaniją, padrąsinti kelių bokalų alaus.
Būtini tėtušio aprangos atributai – šviesios kelnės, šviesūs diržai, marškiniai, tvarkingai sukišti į kelnes, o viršum tos vietos, kur turėtų būti juosmuo, kabo solidus sunkaus verslinyko gyvenimo užaugintas autoritetas. Prakaitu pražliugusi kakta, praplikęs viršugalvis ir nesveikai paburkęs veidas užbaigia tėtušio paveikslą.
Superkibūs tėtušiai leidžia sau prasisegti viršutinę marškinių sagą, kad elegantiškai kyšotų žili garbanoti krūtinės gaurai. Tėtušiai išdidžiai nevartoja kreipinio „jūs“, visos mes esame jiems „tu“ ir atrodome labai nusiteikusios šokti į lovą, vos tik sužinosime apie Balbieriškyje valdomą įmonę ar kebabų kioskelį Bezdonyse.
Jie be saiko giriasi savo pajamomis, siūlo nupirkti šampano, gašliai čepsi lūpomis, prisipažįsta esantys labai vedę ir iešką tik vienos nakties nuotykio, už kurį gerai užmokėsią. Vadina mus lėlytėmis, siekia uždėti ranką ant šlaunies ir nuoširdžiai įsižeidžia, kai liepi pasitraukti.
Atsikratyti tėtušiu sunku, bet padeda grasinimai įrašyti visas jo girtas nešvankias kalbas ir paviešinti kur nors, kur kūniškos meilės troškulio giesmę išgirs sena, pikta ir stora tėtušio žmona.
Antrasis tipas – seniai išsiskyrę ir ilgai vieniši. Tokie prisistato vakarėjant, kukliai prisėda šalia ir ilgai nesiima jokių veiksmų. Per tą laiką jie kelis sykius nurengia pasirinktą auką akimis ir tik tada ryžtasi pradėti pažintį. Dėvi marškinėlius ir ne itin švarius šortus. Stabilus peregaro tvaikas, sklindantis nuo jų, atrodo toks tirštas, kad beveik gali atskirti, ką jie gėrė ir kokios rūšies alumi po to užkando.
Jie labai nelaimingi. Iš pradžių kalbos atsargios, vėliau išdrąsėja ir pasidalina visomis nelaimingo santuokinio gyvenimo smulkmenomis. Buvusi žmona būtinai Kalė iš didžiosios K., sugriovusi šio žmogaus gyvenimą vieną kartą ir visiems laikams. Kalės yra ir visos moterys, su kuriomis šis tipas turėjo reikalų.
Kalbas apie buvusią žmoną ir buvusias meilužes (būtinai neištikimas, isteriškas bobas, nesuprantančias jautrios šio vyriškio sielos) mikliai keičia nešvankios užuominos ir tokie pat nešvankūs klausimai ir niekam neįdomūs išvedžiojimai apie tai, koks jis pats įdomus.
Atsikratyti tokiu tipu lengva. Atsistoji, nueini neatsisukdama ir tiek. Blogiausia, ko gali tikėtis, būti įrašytai į Kalių gretas ir išgirsti tą naujieną, garsiai išrėktą tau į nugarą.
Trečiasis tipas – dirbę užsienyje. Norvegijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje... Nesvarbu, kur. Svarbiausia, kad grįžę į Lietuvą suskumba Palangoje ištaškyti pinigus ir nors trumpam „pasijusti žmonėmis“.
Apranga neįmantri – treningiukai, šlepetės ir marškinėliai. Būtinas atributas – raudonos akys ir neišsenkantis troškulys. Medžioja dažniausiai vakarais poromis. Visus, kas liko Lietuvoje, vadina gaidžiais ir lochais. Mėgsta pasakoti apie tai, kaip gėrė plaukdami keltu, kaip gėrė važiuodami į Palangą, kaip gėrė ir geria Palangoje.
Giriasi pajamomis ir keikia vietines kainas, kalbą pasodrina nenormatyvine leksika. Būtinai prisimena kažkokį Virgį iš Elektrėnų ar Vycką iš Nemenčinės, su kuriais kartu važiavo ir arė.
Jie šventai įsitikinę, kad bet kuri sveiko proto moteris nedvejodama puls į meilės guolį, vos tik sužinojusi, kiek jie turi pinigų. Apimti dosnumo siūlo nupirkti viską – mašiną, namą, kailinius ir dar balažin ką... Lenda grabaliotis, sapalioja apie tai, kaip ilgai neturėjo moters. Nesupranta, kodėl ten Norgėje ar UK nei viena tų baisų vietinių bobų (visos bobos užsienyje baisios, jei dar nežinojote) nesutinka su jais, tokiais tobulais, prasidėti.
Šiais tipais atsikratyti sunku. Eis iš paskos, zaunys ir inkš. Galop pamatę, kad nieko neišdegs, apipils įžeidimais ir grasinimais. Vėl prisimins tą Vycką iš Nemenčinės, kuris, pasirodo, gali mus iš po žemių iškasti, nes kažkas ten iš jo draugų dirba kriminalinėje policijoje...
Trečias tipas – kačiokai. O taip, jie tikros meilės mašinos, tik, deja, buki kaip kamščiai. Pažiūrėti gražu, bendrauti – misija neįmanoma.
Apsirengę taip, kad pro akis nepraslystų nei viena akimirka, praleista kačialkėje. Jei dėvi trikotažinius marškinėlius, tai būtinai aptemptus lyg antroji oda, traškančius per siūles. Ant bicepsų puikuojasi didžiulės tatuiruotės, o sėdynių pusrutuliais panorę galėtų traiškyti graikiškus riešutus ar net kokosus!
Pažindinasi būdami blaivūs, išdidžiai ir atsainiai, tarsi norėdami pasakyti: „Štai koks aš superveislinis patinas. Dėkok dievams, kad teikiausi tave pastebėti, niekinga moterie!“ Nedaugžodžiauja, nes to neleidžia protinės galimybės. Viską aplink apibūdina frazėmis „nu tipo“ ar „karoče“ .
Labai nustemba supratę, kad nenori su jais turėti nieko bendro. Laimei, nešant kudašių, nespėja išreikšti pasipiktinimo. Jei atsisuki per petį, gali pamatyti atstumtą kačioką, sėdintį prie stalo ir iš visų jėgų bandantį išgimdyti kažkokią mintį ar frazę.
Reziumuojam – vienintelis erotinis patyrimas Palangoje – pora musių, karštai besiporuojančių ant kepsnio lauko kavinėje. Kepsnio taip ir nesuvalgėme, padavėjai pretenzijų nepareiškėme. Tegul nors kažkam pasiseka Palangoje...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
