Šaunuoliai palangiškiai, kad imasi kokių nors veiksmų prieš patyčias. Trūko kantrybė. Taip, aš emigrantė. Negyvenu, kaip daug kas sako, aštuoniese babajų rajone. Gyvenu gražaus namo dalyje, kurią nuomojamės iš agentūros, viskas už švarius pinigus.
Valstybė padeda gauti sveikatos priežiūros, išlaidų vaikams kompensacijas, draudimo išmokas. Jau ketverius metus dirbu siuvykloje ir man dėl to ne gėda. Gaunu tiek pinigų, kiek negaučiau Lietuvoje dirbdama dviem etatais.
Parvažiavusi galiu ne tik pasidžiaugti Tėvyne, nežiūrėdama, kokios aukštos ledų arba kavos kainos, bet ir lauktuvių parvežti. Dirbame abu su vyru, todėl galiu padėti ir savo mamai. Didžiuojuosi, kad nenukišu jos į senelių namus vien todėl, kad negaliu pasamdyti slaugės, kuri kartais padėtų. Nes galiu.
Mano vaikai mokosi užsienyje, kur kitokia švietimo sistema. Ir kaip manote, kas jie bus? Jie bus pasaulio piliečiai. Išvykusi pamačiau tokį požiūrį į žmogų, koks ir turėtų būti, – pagarbų. Ten niekas nesimėto tuščiais žodžiais ir kiaurais kaltinimais.
Be išsilavinimo? Iš kur jūs žinote, koks mano išsilavinimas? Gal aš jį turiu, tiesiog Lietuvoje jo nėra kur panaudoti? Idiotizmas bandyti visur pralįsti su diplomu, kai jis tinkamas tik užpakaliui nusivalyti arba minimumui gauti.
Buki? Gal stovite šalia, kai bendrauju, gal pažįstate mane? Nes jeigu ne, tai aš, paskaičiusi kai kuriuos pareiškimus, turėčiau daugiau ką apie jus pasakyti negu jūs apie mane.
Jūsų žiniai, ne visi dirba fabrikuose, ne visi atvažiavę į Palangą dvokia žuvimi. Visi darbai yra geri, tik ne didiesiems visko žinovams ir rašytojams tai suprasti. Man ir tualetą savo namuose išsiplauti nėra gėda, rankos nenukris. Samdotės namų tvarkytojas? Gal ir iš jų juokiatės, kad juodą darbą dirba, nes jūsų š... išvalo?
O ir kuo, gerbiamieji ponai, užkliuvo Palanga? Man ji – vaikystės atostogos su koncertais, karuselėmis ir cukraus vata. Kai grįžtu į Lietuvą, noriu patirti viską, ko pasiilgau. Jeigu pasiilgti vaikystės vietų yra kvaila, tada atsiprašau.
Kelis mėnesius tikrai sunkiai dirbu, kad grįžčiau čia ir galėčiau oriai gyventi. Nuėjusi pas odontologą neskaičiuoti jam prie akių, ar užteks pinigų plombai.
Gal čia pavydas, jei negalima ramiai praeiti pro žmogų, kuriam sekasi? Kaimyno namas dega, lietuvis džiaugiasi. Turiu nuliūdinti – emigrantų namai nedega, jie klesti. To akivaizdžiai negali ištverti kandūs visuomenės veikėjai, prasimušę į žurnalus per realybės šou ar viešas patyčias.
Mes nekalti, kad gyvename nesiskųsdami. Nekalti, kad jums reikia taupyti vaiko mokslams. Nekalti, kad jūsų vaikystė buvo be pieniškų dešrelių.
Gyvendami Lietuvoje pasidarote pikti. Mes į šią šalį grįžtame su meile, norime pasidalyti geromis emocijomis, o viešai esame apkalbami. Ir dar kyla klausimas – kodėl ten geriau?
Vadinate savo tautiečius beraščiais. Štai parašiau laišką – gal vis dėlto moku rašyti? Išmokite gerbti savo žmones, gal tada kas nors gerbs ir jus. Nes kol kas tik apsijuokiate, raštingieji.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų rugpjūčio 9 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
