Deja, tokių yra daugybė. Sunku man diskutuoti su ja, nes ji neva būsimoji teisininkė ir turi „tvirtą nuomonę“, kurią aš turėjau kažkada seniai, seniai. Kai to atsikračiau, man pradėjo sektis. Tad, tikiuosi, tai padės ir jums suprasti savo nesėkmių priežastį.
Kai klausausi sesers naivių kalbų, vis svarstau: ir kas galėtų patikėti, kad tarp 6 milijardų žmonių yra kažkas, kam mes rūpime? Gaila, graudu, bet tuo tiki, ko gero, daugiau nei 95 proc. žmonių.
Nesu vienas iš tų cinikų, kurių rašliavas skaitote kas rytą, ne iš tu skandalistų, apie kuriuos žiūrite reportažus per vakaro žinias. Ir ne, aš ne iš tų, kurie vartoja vaistus, kad galėtų gailėtis savęs oficialiai ir taip pat sukelti kitų gailestį.
Aš iš tų nedaugelio, kurie puikiai supranta, kokia laimė turėti nedidelę saujelę draugų, kelis artimuosius ir antrąją pusę bei tris iš dalies laimingus vaikus.
Sakau „iš dalies“, nes viskas, ko jiems trūksta iki pilnos laimės, esu aš. Išsiskyriau su pirmąja žmona vos 20-ies. Su ja susilaukėm nuostabaus sūnaus, kuris dabar laukia sesutės. Su antra partnere pragyvenau 5 gražius, bet nelaimingus metus – susilaukėme dukters ir sūnaus bet pernai išsiskyrė mūsų keliai.
Teko matyti visko. Teko pajusti palaimą kilus aukštai, teko nukristi žemiau jūros lygio ir miegoti po Londono tiltais, teko metus dirbti žuvies fabrike (o žuvies nesuvalgyčiau net suklydęs), teko valyti parduotuves už keletą svarų per savaitę, o po poros metų valdyti tą pačią parduotuvę.
Teko rizikuoti ir atsisakyti tūkstančių svarų per metus, kad įgyvendinčiau siekius, kurie buvo svarbiausi už viską. Atsisakiau gerai apmokamo darbo ir priėmiau mažiau finansiškai patrauklų pasiūlymą, tačiau su galimybe grįžti į Lietuvą. Čia paaiškėjo, kad, deja, mūsų požiūriai nesutampa ir likau be nieko, nes kelio atgal į paskutinę darbovietę nebebuvo.
Iš vadovaujamo darbo teko grįžti prie konvejerio fabrike. Tai, tarp kitko, irgi nėra taip blogai, kaip skamba. Nes nuo nuolatinio mąstymo ir spaudimo užkaista smegenys, o eidamas į fabriką smegenis turi palikti mašinos daiktadėžėje, nes kitaip gali susirgti depresija nuo minčių gausos, kai darbas nereikalauja nė menkiausio smegenų ląstelės judesio. Vadinau tai 3 mėnesių atostogomis.
Na, o dabar grįžkime prie temos apie tai, kad jūs tikite tuo, kad kažkam jūs rūpite. Sutinku, jūs rūpite savo tėvams. O kam nerūpėtų, jei galite gauti 1000 baudų už tai, kad jūsų plevėsa sūnus šlaistysis girtas gatvėje. O jei jis nebaigs mokslų ir neras darbo ir teks jį išlaikyti amžinai?
Rūpėjimas tėvams – tai tik mūsų visuomenės primestas reikalas. Atsigręžkite į praeitį ir žiūrėkite, kodėl poros susilaukdavo daugybės vaikų. Ogi žemę dirbti reikia!!! Reikėjo pagalbos. Reikėjo numirt rimtu veidu, žinant, kad žeme bus pasirūpinta. Tai, kad jūs rūpite tėvams, deja, tik iliuzija. Bet tai nereiškia, kad jie nemyli jūsų.
Draugai? Kiek draugų paaukojo savo miegą vardan jūsų geroves? Na, taip, ko gero, buvo vienas kitas. Ar jie vis dar supa jus? Kaip manote, ar jie leistų jums pasislėpti dėžėje, kur vietos užtenka tik vienam, nes antrasis išduos abu, o jus vejasi zombiai? Na, sakykim – zombiai, nes pastebėjau, kad tai kažkokia nepaaiškinamai keista mada. Manau, supratote mano mintį ir tikiuosi sutinkate.
Kokia dar iliuzija jus kamuoja? Mylimasis? Na, manau, jis ar ji jus palaiko, myli ir gerbia. Rūpinasi, kad būtų gerai. Bet kai išmuš lemtinga valanda, užmirškite visas muilo operas, melodramas, meiles istorijas ir visus romanus, kokius jūs tik skaitėte ar žiūrėjote – jie nepasiaukos.
Mano sėkmė grįsta ne tuo, kad naiviai laukiau kitų pagalbos. Ir ne tuo, kad tikėjau, jog tėvas – pakankamai įtakingas vyriškis – suteiks man stogą, automobilį ir bulvių košės įdės į mano lėkštę.
Ir, galų gale, net ne todėl, kad mano antroji pusė per paskutinius 9 mėnesius atidavė visą save – padėjo susimokėti automobilio draudimą, telefono sąskaitą, užmokėjo už picą ir bokalą picerijoje. Ir netgi nepriekaištavo tada, kai drebančiu veidu prašydavau pinigų medžiagoms pirkti. Dabar žinau, kad kai puls zombiai, ji į dėžę sukiš savo sūnus ir mane priims į kitą, jei bus vietos bent jau dviems žmonėms.
Broliai? Seserys? Pusbroliai? Išsivaduokite iš muilo operų įtakos, nes Chose Luisas iš „Santa Barbaros“ nesileis nužudomas vietoj jūsų realiame gyvenime.
Džiaugiuosi, jei supratote mano rašliavą kaip patarimą, kurio neverta pamiršti: jūs esate vienui vienas ir jūsų laimė rūpi tik jums.
Aš nesakau, kad jūsų laime nesidžiaugs kiti, jie džiaugsis. Bet jei norite, kad jie prisidėtų prie jūsų laimės, teks mokėti už tai jums. Tik jūs esate atsakingi už savo laimę. Ne giminės, ne artimieji, ne draugai, ne valstybė, net ne jūsų antroji pusė, tik jūs ir tiktai jūs – vienintelis, kuriam jūs rūpite!!!
Auksiniai mano Tėvo žodžiai, kuriuos supratau pakankamai anksti, tačiau tuo pat norėčiau būt supratęs anksčiau: „Kiekvienoje nelaimėje, kiekviename ginče ir kiekvienoje nesėkmėje ieškokite savo klaidos.“
O dabar leiskite paaiškinti. Ko gero, pirma mintis – kaip prieš keletą dienų susiginčijote su savo draugu, kolega ar giminaičiu vien todėl, kad jis buvo neteisus. Taip, jis tikrai buvo neteisus, nes ta vaza su gėlėmis sudužo, nors jūs sakėte, kad ten bus skersvėjis, kuris ją nupūs.
Valio, jūs buvote teisus. O kam dar bartis? Gi pasakėte, nepklausė. Sudužo. Ginčais jos tikrai nesulipdysite. Supraskite, jūs negalite kontroliuoti įvykių, bet jūs galite kontroliuoti reakciją į juos. Nebūtumėt priminę, kad jūs taip sakėte, nebūtų buvę ginčo. Nebūtų ginčo, nebūtų pykčio. O mažytis kartėlis – tai niekis, palyginus su prarastais santykiais.
Galų gale, jei jums taip knieti pasakyti „ar aš nesakiau“, tada čia labai gerai tiks mano antrosios pusės pastebėjimas: yra du balso tonai – vienu tonu pasiųstas ant trijų raidžių, žmogus gali nusišypsoti, suprasti, kodėl, ir atsiprašyti už tai, ką padarė. Kitas tonas gali iššaukti didžiulius barnius, kartėlį ir nuoskaudas netgi tada, kai juo siūlote pagalbos ranką tam, kuriam jos dabar labai reikia.“
Jūsų teisė rinktis. Kas, kur, kada, už ką ir kodėl. Jūs sprendžiate. Ir taip, šitą suprasti reikia įdirbio. Deja, čia gyvenimas, čia gatvė ir jūs joje – vienas prieš visus.
Tebūnie tai maistas jūsų protui, kuris, tikiuosi, dar neužmigo, keiksnojant valdžią, brolius ir bažnyčią. Tebunie bilietas į šviesesnį rytojų. Jūsų konvojus nepajudės be jūsų, jis lauks. Bet pajudėję netinkamu metu, galite užstrigti kamštyje, kuriame reikės dar daugiau kantrybes ir pastangų, norint pajudėti pirmyn.
Atsiminkite: nepasitikėkite niekuo. Patarimus reikia vertinti pačiam ir negalima jais aklai vadovautis, įskaitant ir šitą.