Neatskleidžiu nei ligoninės, nei savo ar gydytojo pavardžių, nes neturiu jokių mūsų pokalbio įrodymų ir nenoriu, kad tai būtų palaikyta šmeižtu. Be to, neturiu tikslo įžeisti ar apjuodinti mus konsultavusį specialistą, aš tiesiog noriu pasidalyti savo asmenine patirtimi.
Nuo gimimo sūnelis labai atpildavo, buvau nuraminta, kad taip daro visi vaikai. Bet paskui tie atpylimai pasidarė skausmingi, nurijęs kelis gurkšnelius jis pradėdavo klykti, riesti nugarą, atsisakydavo valgyti — stumdavo šalin buteliuką. Visą laiką verkė, nes alkanas, o pavalgyti neišeina.
Atsigulėme į ligoninę. Padarė tyrimus, papasakojo apie daugelio kūdikių bėdą — refliuksą, skyrė nuo jo sirupą ir po kelių savaičių pakvietė grįžti pasikonsultuoti pas gastroenterologijos specialistą.
Grįžus namo ir elgiantis pagal rekomendacijas padėtis šiek tiek pagerėjo. Kamavo ir kitos virškinimo problemos, kurios nesitvarkė. Vaikas klykdavo beveik paromis… Labai laukiau paskirtos konsultacijos, nes tikėjausi iš garsaus gydytojo išgirsti smulkesnių atsakymų į man rūpimus klausimus.
Ruošdamasi net susirašiau juos ant lapo. Man rūpėjo, kaip elgtis, kad vaikučiui dar mažiau skaudėtų, kokį maistą dar būtų galima pritaikyti, taip pat kaip paskatinti tuštinimąsi.... Maniau, gydytojas gastroenterologas apie tai papasakos tikrai daugiau, negu bet kuris kitas.
Konsultacijos dieną dar pasiskaičiau apie patį refliuksą — nenorėjau atrodyti kvaila, todėl bent sau mintyse susisteminau informaciją. Kai atėjome pas daktarą, jis sesutei nurodė vaiką pasverti ir palygino su buvusiu svoriu — berniukas buvo užtektinai priaugęs.
Tada paklausė, ar tuštinasi arba vemia krauju. Atsakiau, kad ne. „Na, tai viskas gerai! Kita manęs nedomina“, — išgirdau aš. Dėkui Dievui, bet dar vis turėjau aibę klausimų. Kai pasiteiravau apie tuštinimąsi, man buvo atsakyta: „Mums visiškai neįdomu, kiek, kaip ir kada kūdikis tuštinasi. Jeigu yra svorio prieaugis, viskas gerai.“ Atsakiau, kad suprantu, bet gal galėtų patarti, kaip elgtis, nes užkietėjus viduriams vaikas kankinasi.
„O iš kur jūs žinot, kad kankinasi? Nes verkia? — perklausė manęs. — al jam trina rūbo etiketė ar taip kas nors nepatogu, juk jis kalba verksmu.“ Dovanokit, bet čia jau nesąmonė — žinau „iš kur“. Aš jo mama ir skiriu, kada verkia iš alkio, kada iš skausmo, o kada dėl etiketės.
Mėginau toliau pralaužti ledus ir paklausiau, ką daryti, kad jam mažiau skaudėtų valgyti. „Mūsų nedomina, kaip ir kiek suvalgo ar suvalgęs atpila, jeigu tik priauga svorio. Vieninteliai rodikliai yra svoris ir pasirodęs kraujas, visa kita neaktualu“, — panašiu stiliumi atsakė man. Jau visai susijaudinusi pasakiau, kad noriu palengvinti vaikui nemalonumus, ir gal galėtų patarti, kaip tą padaryti?
„Galite toliau vartoti tą sirupą, jei vargina, keisti rūbus, kai atpila“, — po tokių žodžių man visai nusviro rankos. Ne drabužiai vargina, ne verksmas erzina, o kūdikio gaila!
Ieškodama informacijos apie refliuksą buvau radusi paaiškinimą, jog dažnai jį sukelia alergija pieno baltymui, o pats refliuksas paskatina kvėpavimo takų sunkumus. Todėl pabaigai pasakiau, kad berniukas knarkia, šnarpščia ir dažnai kvėpuoja sunkiai — ar tai irgi nuo to paties?
„Nueikite pas kvėpavimo takų specialistą, — atsakė man gydytojas. — „Juk matote, kad aš net paklausyti nugaros neturiu su kuo.“ Aš ir neprašiau paklausyti, man tiesiog rūpėjo, ar kvėpavimas sunkus būtent dėl tos pačios problemos… Juk nuo alergijos paskyrė maistą — tai gal viskas yra susiję.
Prieš išeinant specialistas jau buvo gerokai susinervinęs, o aš jaučiausi verksminga. „Vaikas sveikas. Dar kartą pasikartosiu: man neįdomu verkimas po pusvalandį ar po keturias valandas, atpylimų skaičius, tuštinimosi ypatybės, niekas, jei tik gerai auga svoris. Viso gero.“
Išėjusi pravirkau. „Mūsų nedomina“, — vieninteliai žodžiai, pakartoti keturis kartus, visą tą dieną skambėję man galvoje… Suprantu, kad galbūt jis norėjo pasakyti, kad tai nelemia jokios blogos diagnozės, o tuo aš labai džiaugiuosi. Suprantu, kad jis galbūt pavargęs, visiems būna blogų dienų, o čia matė, kad berniukas iš esmės sveikas, ir norėjo greičiau pereiti prie kitų reikalų. Suprantu, kad gal gydytojui vyrui svetimas bet koks nerimas.
Tačiau aš klausiau tik patarimo, ir tokia formuluotė labai įskaudino. Visada girdžiu apie gydytojų abejingumą, bet dabar pirmą sykį taip ryškiai susidūriau su juo pati. Gauni galimybę pamatyti garsų specialistą, o tavo vaikas jo… nedomina.
Gerokai daugiau pagalbos susilaukėme paprastoje poliklinikoje, pas savo rajono gydytojus, kurie atsakė į visus man nerimą kėlusius klausimus ir iš tiesų padėjo. Kitą kartą, net ir turėdama galimybę apsilankyti pas aukšto rango žmogų, verčiau rinksiuosi eiti ten, kur būsiu išklausyta. Ačiū, kad išklausėte ir jūs.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
