Prieinu, pakeliu akis, o ten keturi bičai balkone maivosi. Pamatę mane, pradėjo šaukti: „Ko žiūri, pi****!“. Paklausiau, kuris iš jų kalba, mat atrodė, lyg moteris kalbėtų. Na, ir prasidėjo šlykščiausi gąsdinimai, grasinimai: „Tu toks, tu anoks, mes tau taip ir taip, dink greičiau.“
Visa jų išvaizda ir kalbėjimo maniera siejosi su kalėjimo žargonu, su bukiausiais homofobais. Jų bicepsai veržėsi lauk, kaip ir jų kietos krūtinės. Jie, šitai žinodami, taip rodė savo vyriškumą tokį, kokį jie įsivaizdavo prisižiūrėję amerikiečių vesternų ar afroamerikiečių reperių. O gal paprasčiausių zekų kūno kalbos.
Vienas, matyt, jau kiečiausias, vadovavo paradui. Parodęs vidurinį pirštą, nuėjau. Ką čia dabar aiškinsiesi su beždžionėmis. Grįžęs namo, turėdamas laiko, nes buvo sekmadienis, sėdau prie kompiuterio, atsidariau gėjų kontaktų svetainę. Po kiek laiko susipažinau su vaikinu, ilgai kalbėjomės, pasirodė protingas, mielas, išsilavinęs.
Susitarėme susitikti pas mane namuose vakare. Apie dvyliktą nakties paskambino į duris. Atidariau ir – nustėrau: duryse stovėjo tas pat vaikinas iš balkono. Stovėjome abu apstulbę. Jis tuoj visas išraudo, puolė atsiprašinėti.
Paklausiau, kaip čia dabar, kodėl jis taip darkosi su tokiomis šlykštynėmis pats būdamas gėjus. Atsakymas mane pritrenkė: „Aš nesu gėjus.“ Paklausiau, gal biseksualas. Atsakė, kad ne. Pakartojo dar kartą, kad jis nėra gėjus. O kas toliau? Mes mylėjomės, o kai baigėme, jis pakartojo, kad tai nieko nereiškia, nes jis nėra gėjus.
Nesusilaikiau nekvatojęs. Pasakiau: „Gerai, o ką čia su manimi darei?“. Supratau, kad vaikinas bijo paties savęs, jis tai gal daro kažkokiame transe būdamas, nes atstūmimas akivaizdžios tiesos buvo pritrenkiantis. Nesu psichologas, bet man tai buvo akivaizdu. Nenorėdamas jo skaudinti, paklausiau ko kito: „Kodėl tu bendrauji su tais bukais aborigenais, kuriam galui?“
Atsakė, kad tie vaikinai jo draugai nuo mažens, jų toks elgesio stilius. Norėjau sužinoti, ar jie taip išsidirbinėja dieną, o naktį, kaip ir jis pats, tampa gėjais. Atsakė, kad ne, jie esą tikri heteroseksualai. Paklausiau, ar kitą kartą mane sutikęs dieną kartu su savo draugais vėl šauks „pi****“, gal net šoks mušti? Nieko neatsakė, tylėjo.
Na, išsiskyrėme maloniai, draugiškai. Negalėjau paryčiais užmigti, vis mąsčiau apie visą įvykį. Vėliau aptariau su draugais. Ne vienas, tiesą sakant, prisipažino, kad ir jie tokie buvo, na, nebūtinai agresyvūs, bet, bijodami pripažinti sau ir taip jau aiškią seksualinę pakraipą, vis dar laikėsi visuomenėje heteroseksualių žmonių normų.
Labiausiai ko jie (ir aš) bijojome, tai tos trenktos ne gėjų mąstysenos, kažkodėl nuolat susitelkiančios į seksą tik išgirdus žodį „gėjus“ arba „lesbietė“. Nei man, gėjui, nei apskritai nė vienam normaliam hetero- išgirdus žodį „hetero-“ kažkodėl nekyla noras aptarinėti jų seksualinių poreikių, matyti priešais save seksualinius išsidirbinėjimus.
Kažkoks marazmas. Bet jie, tik išgirdę žodį „gėjus“, pradeda automatiškai traktuoti tave tik kaip seksualinį padarą, nieko kito, be sekso, nedarantį. Bet ar man reikia pasakoti apie tūkstančius homoseksualių garsių ir negarsių asmenų pasiekimus visose žmogaus veiklos srityse?
Nenuostabu, kad esame kažkokia šizofrenikų tauta: vieną sakome, kitą darome, o paskui piktinamės tais, kurie kaip tik taip ir elgiasi. Kažkokios šventos marijos dieną, o naktį daužo savo žmonas, muša vaikus, bėgą pas meilužius ar meilužes....
Arba, kaip mano atveju, mylisi su vyru (ar moteris su moterimi), tačiau kategoriškai atsisako pripažinti elementarią tiesą: esu kitoks, ir tai nėra nusikaltimas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
