Iki tol, kol susipažinau su savo būsima žmona, jau buvau pradėjęs manyti, kad aš vienas tų žmonių, kuriems nelemta žengti prie altoriaus, drauge dalytis džiaugsmais ir vargais, auginti vaikus. Bet viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai susipažinau su ja – Raminta.
Pažintis šiais laikais atrodo banali, be romantikos, tiesiog gražus bendravimas, susitikimai, ilgi pašnekesiai, didelis nenoras išsiskirti, nors į darbą keltis tik už valandos. Taip prasidėjo, rodos, niekuo neišsiskirianti dviejų žmonių draugystė. Prisipažinsiu, tuo metu atrodė, kad niekas ilgai nesitęs.
Nors giliai širdyje pradėjau justi, kad kažkas verčia drugelius skraidyti pilve, vien pagalvojus apie ją ar gavus SMS žinutę. Pamenu, kai susirašinėdavome, nes pačioje pradžioje mus skyrė 200 kilometrų atstumas, nedingdavo šypsena nuo mano veido.
Tokia buvo gražios draugystės pradžia, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai atsirado galimybė įsidarbinti toje pačioje įmonėje, kurioje dirbo ji. Reikėjo galvoti greitai, ir telefonu sutarėme, kad apsigyvensime kartu, nors realiai vienas kito beveik nepažinojome. Žingsnis buvo gana rizikingas, bet šiandien, praėjus penkeriems metams nuo tos dienos, galiu drąsiai teigti, kad tai buvo tik pradžia geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime.
Viskas klostėsi puikiai, kas rytą kartu važiuodavome į darbą, vakarais kartu į namus, į šaltą vieno kambario nuomojamą butą. Kartais pasikalbėdavome, kad norėtume vaikų... Praėjus trims bendro gyvenimo mėnesiams pasigavau gripą ir gana sunkiai susirgau, kelias dienas buvo sunku kalbėti dėl anginos. Kaip tik tuo metu, kai man buvo sunku kalbėti ir visiškai be jėgų gulėjau ligos patale, iš vonios kambario išbėgo laimės pilnomis akimis Raminta.
Tą rytą mes sužinojome, kad greitai tapsime tikra šeima – turėsime kūdikį... Tai buvo antra laimingiausia mano gyvenimo diena po tos, kai apsigyvenome kartu. Bet iki šiol ant savęs pykstu, kad negalėjau parodyti savo džiaugsmo, nes gulėjau lovoje su aukšta temperatūra ir dar gerklę užgulusia angina.
Kai gimė sūnus, buvo likusi viena diena iki mano gimimo dienos, tai buvo pati nuostabiausia gimimo dienos dovana, kokią tik gali padovanoti mylimas žmogus! Nuo šiol gimimo dienas su sūnumi švenčiame kartu, ir taip bus visą gyvenimą. Gruodžio penktoji – tai trečia laimingiausia mano gyvenimo diena, patirta kartu su Raminta.
Maždaug po metų su puse gimė dar vienas sūnelis. Balandžio tryliktoji – jau ketvirta nuostabiausia diena. Aš iki susitinkant su Raminta niekada nemaniau, kad galiu būti toks laimingas, koks esu su ja, su savo šeima. Neapgavo manęs nuojauta.
Šiandien – dar tik „popierinės“ vestuvės, tačiau kaip šeima mes kartu jau penkerius metus. Vestuvėse dalyvavo ir mūsų vaikai – tai buvo nuostabu! Pamenu visas akimirkas, patirtas tą dieną, kaip džiaugiausi ir kaip sunku buvo tvardytis, kai sakėme vienas kitam priesaikas. Buvo ypatinga akimirka ir dar viena nuostabiausia diena mano gyvenime.
Šiuo atviru laišku noriu padėkoti savo žmonai, kuri man padovanojo tiek daug nuostabių akimirkų, du nuostabius vaikus, palaiko mane, gamina puikius valgius. Noriu padėkoti, kad pakenčia mano neauksinį charakterį ir visada mane supranta. Ši diena mūsų šeimai visada bus ypatinga, ir kasmet prisiminimų ir patirtų išgyvenimų kartu kraitis tik didės...
Raminta, ačiū Tau, kad atėjai į mano gyvenimą, suteikei jam dar didesnės prasmės, pasitiki manimi, užjauti ir paskatini. Ačiū už Tavo šypseną ir neįkainojamas akimirkas, kai kažkuo džiaugiesi, nes tik Tu taip moki. Ačiū Tau už kantrybę ir supratimą.
Tavo mylintis vyras.