Jį matau retai, dirba užsienyje. Jis viengungis, aš turiu žmoną, tad ir interesų bendrų nedaug – pabendraujam per „Skype“, kartais susiskambinam ir tiek. Bet net įsivaizduoti negalėjau, kad mano mylimas brolis kada nors pradės „kabinti“ mano žmoną. Papasakosiu, kaip viskas buvo, nes pikta ir pykstu ant jų abiejų.
Taigi, apsidžiaugiau, kai brolis pagaliau atvažiavo mūsų aplankyti. Apsistojo pas mus porai savaičių. Jis dažniausiai malonus, dažnai juokiasi. Ir kaip visuomet puikiai atrodo: moka rengtis, stilingas, aukštas, lyg iš madų žurnalo. Toks visas elegantiškai pasaulietiškas. Gerai uždirba, nes yra vienas geriausių savo srities specialistų.
Mes gi gyvename nedidelio Lietuvos miestelio pakraštyje, kiek atokesnėje sodyboje prie miškelio. Gražiai gyvename ir mums nieko netrūksta. Sukūrėme savo idilę, turime dešimties metų dukrelę, abu dirbame. Juk ne visi Lietuvoje verkia ar kankinasi. Ypač vasarą – dieviname atostogų metą, žalumą, džiaugiamės bendravimu be streso, turėdami laiko vienas kitam, nes dukra daug laiko praleidžia pas močiutę.
Bet pas mus apsistojus broliui, viskas staiga pasikeitė. Grįžęs vieną popietę namo iš miesto, pamačiau man nepatikusį vaizdą: žmona su broliu kartu gamina valgį. Abu kažką čiulba, ulba, juokiasi.
Nepasitenkinimą kažkaip nugramzdinau pagalvojęs, kad čia nieko baisaus, gal brolis moko ją kokio naujo užsienietiško patiekalo. Paklausiau priverstinai juokaudamas, ką čia balandėliai išdarinėja. Žmona juokdamasi atsakė: „Ai, mes čia kažką nauja gaminam.“ Mes?
Bet toliau, dar geriau. Vieną dieną brolis nusprendė žoliapjove pjauti pievą aplink namą. Karštis +30, žinoma, pradėjo prakaituoti. Lyg iš niekur pasirodė žmona su vandens stikline ir kepure broliui. Suvokiau, kad niekada mano žmona nėra padavusi man vandens pjaunant žolę.
Kitą vakarą gėrėme šaltą alų sode. Brolis, parodęs savo pilvo „kvadratukus“, pareiškė, kad pas mus jis taip puikiai maitinamas bei prižiūrimas, kad jo pilvas pradėjo riebėti. Žmona, lyg ir pasipiktinusi, mestelėjo: „Juokauji? Va štai mano vyro pilvas taip kaip reikiant!“ Abu patenkinti nusikvatojo. Žmona dar plekštelėjo porą kartų man per pilvą, o paskui žaismingai perbraukė per brolio „kvadratėlius“ pirštu.
Vakare lovoje pasakiau žmonai, kad gal taip familiariai elgtis su broliu nereikėtų, juolab skelti jam komplimentus mano kaina. Jos atsakymas mane išvertė iš koto: „Ai, nesijaudink, ką čia dabar pavyduliauji, juk pavardės tai vienodos...“ Ir nusijuokė. Pasakė, kad nekreipčiau dėmesio, nes myli mane ir į nieką, netgi į mano gražųjį brolį, niekada manęs neiškeis. Aš juk taip pat gražus, tik kiek pastorėjęs, kiek naminis. Ką tai galėtų reikšti?
Kitą rytą teko vėl išvykti, tai abu atsistojo prie durų ir man pamojavo, lyg jie būtų buvusi šeima, o aš kažkoks svečias. Jausmas buvo nekoks. Nusprendžiau grįžti namo anksčiau, nei žadėjau. Pastatęs mašiną atokiau nuo sodybos, miškeliu prisliūkinau prie namo pasižiūrėti, kas vyksta.
Tikrai vyko, tik man nelaukta linkme. Žmona prie šulinio kėlė kibirą (kažkas atsitiko su hidroforu, tai nustojo veikti), kėlė sunkiai. Mano brolis priėjo, viena ranka paėmė kibiro kėlimo rankeną, o kita švelniai – mano žmoną už užpakalio.
Man net šiurpuliai per nugarą nuėjo. Žmona, pasisukusi į brolį, trenkė jam antausį, bet ne taip stipriai, kaip derėtų. Jau maniau pasirodyti kaip kokioje turkiškoje ar ispaniškoje muilo operoje, bet nespėjau. Mat brolis ją prisitraukė ir įsisiurbė į lūpas.
Laukiau, kada gi ji išsisuks ir trenks jam jau kaip reikiant, bet ji stovėjo nuleidusi rankas ir net nesiruošė atsitraukti. Kai brolis atsitraukė, žmona paėmė kibirą, paėjo kelis žingsnius ir atsisukusi pasakė: „Daugiau niekada taip nesielk. Manau, tau laikas išvažiuoti.“
Kai pagaliau „grįžau“ oficialiai namo, brolis jau pakavosi lagaminą. Paklausiau, ko taip staiga, atsakė, kad esą jam paskambino iš darbo, todėl turi kuo greičiau grįžti. Apsikabinome, padėkojo už viską ir išvažiavo.
Įdėmiai žiūrėjau į žmoną. Ji – į mane. Nusišypsojusi pasakė, kad myli mane labiausiai už visus, ir pasiūlė parodyti, kaip gaminti naują užjūrinį patiekalą, kurio išmokė ją mano brolis. Labiausiai už visus? Tai kiek ji tų visų turėjo?
Brolio, žinoma, nenustojau mylėti, kalbamės lyg niekur nieko, juokaujame. Bet žmonai kažkas ne taip. Arba man, nežinau. Kyla minčių, kurių nėra labai lengva atsikratyti. Žinoma, brolis broliui nelygu, bet...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
