Tačiau, įpusėjus antriems metams po mūsų skyrybų, dukros ėmė sakyti, kad jos pas tėvą neis. Iš pradžių galvojau, kad tai praeis, bet greitai dukros kategoriškai ėmė atsisakinėti matytis su tėvu. Žinoma, tėvas buvo pasipiktinęs ir ėmė kaltinti mane, kad nuteikiu dukras prieš jį ir neleidžiu matytis su juo.
Klausinėjau dukrų, kas nutiko, ir jos man nuolat vardydavo nuoskaudas, kurias patyrė būdamos su tėvu. Beje, apie tas pačias ir dar kitas nuoskaudas dukros papasakojo ir teismo ekspertei tėvo užsakytos psichologinės ekspertizės (kuria mano buvęs vyras siekė įrodyti, kad aš nuteikiu vaikus prieš jį) metu ir kurios išvada, kaip paaiškėjo vėliau, buvo labai nepalanki mano buvusiam vyrui.
Teismo ekspertizės metu buvo pripažinta, kad pagrindinės priežastys, lėmusios dukrų santykių su tėvu pablogėjimą, yra jo elgesys – gąsdinimai, įžeidinėjimai, melavimas, ir kad bendravimas su tėvu nutrūko dėl jo netinkamo elgesio su vaikais modelio pasirinkimo.
Nuo to laiko jau penktus metus nuolat esu tampoma po teismus. Dukros jau tapo paauglėmis, vyresnei – jau tuoj šešiolika metų. Dukros ir pačios buvo iškviestos į teismą, kur išsakė savo nebendravimo su tėvu priežastis bei pačios teismui pasakė, kad pas tėvą neis.
Pasitelkęs antstolius, Vaiko teisių tarnybą, nuolat rašydamas skundus policijai, mano buvęs vyras man keršija, kad su juo išsiskyriau. Dar mums skiriantis, prieš septynerius metus, buvau priversta rašyti policijai pareiškimą dėl nuolatinio psichologinio teroro ir persekiojimo, kuris prasidėjo, kai mano vyras sužinojo, jog su juo skiriuosi. Tuomet jis man pažadėjo, kad mano gyvenimą pavers pragaru ir užtampys po teismus, ką jis sėkmingai ir daro jau penktus metus.
Kad vaizdas būtų aiškesnis, parašysiu pavyzdžiais: per pastaruosius 18 mėnesių buvau (ir dabar dar esu) 6 kartus paduota į teismą dėl to paties – kad nevykdau teismo sprendimo – „nepristatau“ dukrų savo buvusiam vyrui. Byla dar nesibaigia, o aš jau esu kviečiama į kitą bylą ta pačia arba iš to išplaukiančia tema – dėl teismo sprendimo nevykdymo, mat vaikai, kaip ir minėjau, pas tėvą jau neina penktus metus.
Vaikštau į teismus kaip į darbą, advokatai – mano kasdienybė. Tie, kas buvo priversti kreiptis į teismą, žino, kiek kainuoja advokatų paslaugos, kiek laiko, nervų, sveikatos reikia, kiek kartų ir valandų tenka atsiprašyti iš darbo, kad galėtum dalyvauti teismo posėdžiuose.
Pinigus esu priversta leisti advokatams, todėl vaikams lieka mažai. Tuo tarpu kerštautojas advokatams, antstoliams pinigų negaili, o vaikams mokami jo alimentai – juokingai menki: po 90 eurų per mėnesį. Per tuos šešerius metus dukrų tėvas nematė reikalo net indeksuoti tuos alimentus (nors pagal įstatymus privalo tai daryti). Todėl kreipiausi į antstolį dėl indeksuotų alimentų išieškojimo. Tai antstolis ir padarė.
Tuomet „teismų erelis“ padavė ir indeksuotus alimentus išieškojusį antstolį į teismą. Ta byla taip pat šiuo metu bus nagrinėjama teisme. Mano buvusiam vyrui be teismų gyventi liūdna, nėra kaip savęs realizuoti, nėra kaip išsireikalauti dėmesio savo personai.
Nė vienas teismas nepripažįsta to, kad aš nevykdau teismo sprendimų, mano buvusio vyro ir jo antstolio pareiškimai teismų yra atmetami, o jis, pasitelkęs antstolį, jau ruošia naują pareiškimą teismui...O teismai dirba. Juk turi išnagrinėti 6 (!) mano buvusio vyro ir jo antstolio sukurptas bylas, atsiradusias per pastaruosius 18 mėnesių.
Dėl vaizdumo galiu pasakyti, kad tai ne šiaip sau „bylelės“, o bylos iš „didžiosios raidės“, jų apimtis prilygsta baudžiamosioms byloms – vien mano buvusio vyro pareiškimai sudaro po 200, 300, 400 puslapių su priedais, kurie dažniausiai yra visai nesusiję su bylos reikalu, bet juk teisėjai vis tiek turi juos perskaityti, išnagrinėti.
Paklausite, ar nėra būdų šioje valstybėje teisinėmis priemonėmis sustabdyti psichinių problemų turintį kerštautoją – „teismų erelį“ – ir drauge sumažinti bylų krūvį teismams? Pasakysiu: yra, tačiau kažkodėl patys teismai nieko nedaro, kad tas jų darbo krūvis sumažėtų.
Yra įstatymų numatyta galimybė teismui skirti beveik 6000 eurų baudą byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą ir kuris piktnaudžiauja savo teisėmis.
Turbūt yra ir kitų teisinių būdų (kurių aš nežinau, nes nesu teisininkė) sustabdyti tokius „teismų erelius“, bet patys teismai, kiek supratau, tokių baudų ar kitokių sankcijų piktnaudžiautojams vengia ir, kiek man pavyko sužinoti, skiria itin retai. Ar teisėjai patys nėra suinteresuoti išeiti iš šio užburto rato, kur bylos nuolat keliamos, o teisėjai yra priversti skaityti ir nagrinėti tomus tų pačių bylų ir rašyti naujas nutartis?
Juk šiandien, kai veikia elektroninė teismų sistema, teisėjai turėtų galimybę pasižiūrėti kiekvieno ieškovo teismų istoriją ir, nors senesnių bylų galbūt ten neras, bet naujesnės rasti turėtų. Ir ar neturėtų to daryti? Gal prieš priimdami pareiškimus, ieškinius, skundus, teismai turėtų pasidomėti, ar byla ta pačia tema su tuo pačiu ieškovu jau nėra iš esmės išspręsta.
Jei pagal lietuvišką demokratiją teismas turi priimti kiekvieną pareiškimą ar skundą ir jį nagrinėti, tai ar nenueisime iki absurdo, kai teismai gaus iš „teismų erelių“ tiek bylų, kad joks skaičius teisėjų su tokių kiekiu susidoroti negalės?
Esu įsitikinusi, kad sprendimas yra ar bent turėtų būti.
Mano galva, tik piniginės baudos gali sustabdyti tokius bylų mėgėjus. Jie advokatams pinigų negaili, tik gaili alimentų savo vaikams. O dar kai pats kreipimasis į teismą nieko nekainuoja arba beveik nekainuoja... Vis dėlto, jei atsirastų nemažų baudų grėsmė, tokie piktnaudžiautojai bent pagalvotų, prieš kraudami teismams ant stalų tas pačias bylas.
Realiai vertindama lietuviškosios demokratijos ypatumus, galiu tiksliai įvardyti savo perspektyvas: eisiu į teismus kaip į darbą bent jau iki tol, kol abiem dukroms sukaks po 18 metų... Tačiau apie paprastus piliečius, nuolat tampomus po teismus, lietuviškoje demokratijoje kalbėti neverta. Tai, atrodo, beprasmiška kalba.
Noriu kalbėti apie teisėjus. Kodėl patys nestabdote piktnaudžiautojų, sunkinančių Jums patiems darbą? Nenorite ar neišdrįstate?