Daržas prie pat namo, bet mes gyvename 5 aukšte. Kadangi lietaus šią vasarą nebuvo, tai maniškė man neduodavo ramybės tol, kol nepalaistydavau visų jos sodintų daržovių ir vaismedžių. Deja, darže vandens nėra, tad teko nešioti iš namų... Iš penkto aukšto...
Vienu metu jau buvau susitaikęs su šia bausme, kitą akimirką pratrūkęs ėmiau koneveikti Dievą, kad mane taip kankina. Galiausiai supratau, kad tai yra kryželis, kurį turiu nešti.
Rytas mano prasidėdavo 4 valandą. Kol palaistydavau daržą, ateidavo ir 7 valanda. Tada lėkdavau ruoštis į darbą. Po darbo vėl tas pats maratonas iš penkto aukšto su kibirais. Galiausiai vis tiek viskas nuėjo šuniui ant uodegos, nes saulės kaitra buvo galingesnė už mano vargą ir žmonos rūpestį.
Nualintas ir išsekęs, darbe nesugebėjau tinkamai atlikti savo pareigų ir buvau atleistas. Žmonos reakcijos nemoku apibūdinti, bet ji į mane žiūrėjo kaip į kokį liurbį. Ne tik žiūrėjo, bet ir elgėsi, kaip su liurbiu. Baigėsi mūsų penktadieniniai važiavimai į miestą valgyti kebabų. O aš juos taip mėgau...
Bet mano pragaras buvo dar tik prasidėjęs. Vieną rytą žmona pareiškė, kad aš nesu vertas jokio normalaus maisto, nes neužsidirbu. Pasiūlė eiti į daržą prisirinkti sraigių ir ji man jas pagamins. Tikrai nesu iš tų, kuris būtų išrankus maistui, bet sraigės man atrodė labai jau neskaniai... Bet nuėjau ir pririnkau kibiriuką. Pririnkau, nes tikėjausi, kad ir ji valgys, kad čia toks taupymo būdas. Be to žinojau, kad vakarienės ateis ir uošviai.
Deja, kai susėdome prie stalo, pamačiau, kad visų lėkštėse pūpso karbonadai, o manojoje sraigės. Jos smirdėjo!!! Supykau ir jau norėjau pradėti koliotis, bet žmonos žvilgsnis ir šaukštas rankoje bylojo, kad liaučiausi. Net nevalingai dešine ranka pasikasiau kaktą, kurioje buvo beveik užgijęs randas po paskutinio ginčo prie stalo.
Visi ėmė juoktis, o uošvis, išpūtęs savo pilvą, kurio dydis buvo sulig kastruoto kuilio, pradėjo mokyti dukrelę, kaip dar sutaupyti mano sąskaita.
Sako: „Pažiūrėk, kiek musių šiemet. Nieko neveikia taviškis, tai lai gaudo, o tu jam musienės išvirk. Sulysęs visas, susibaigęs, o musėse, girdėjau, daug baltymų. Tik sparnai nenaudingi.“
Išraudau iš pykčio kaip babuino užpakalis ir pašokęs nuo stalo griebiau šaukštą iš žmonos rankų ir sulenkęs per pusę tėškiau į sieną. Bet pataikiau į paveikslą, kuriame buvo uošviai... Prisiekiu – netyčia!
– Cinikas! – surėkė uošvė.
– Vandalas! – porino pilvotas uošvis.
Žmonos žodžių pakartoti nenoriu, nes tai buvo skaudžiausia, ką esu girdėjęs per gyvenimą. Paguoda tik ta, kad sraigių valgyti nereikėjo, nes visą trijulė išėjo ir paliko mane vieną namuose su karbonadais ir sraigėmis. Karbonadų greitai neliko, nes stresą aš malšinu valgiu.
Deja, likau vienas, kaip pirštas be nago... Žmona negrįžo ir tikriausiai nebegrįš... Kartais atrodo, kad geriau taip, kaip yra. Kartais atrodo, kad geriau valgyčiau sraiges ir laistyčiau daržą iki senatvės, bet kad tik ji būtų šalia...
Už ką man šis kryželis?..
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
