Jau ne pirmus metus stengiuosi susitaikyti su tuo, kad didžioji dauguma žmonių rašo labai netaisyklingai, be lietuviškų raidžių, skyrybos ženklus barstydami kaip papuola. Bala nematė, jei yra laiko, perrašau. Jei nėra – kaip parašėt, taip ir paskelbsiu.
Dažniausiai pasistengus galima suvokti, ką žmogus rašo. Beje, tai paprastai ne keliolikmečiai, tai 30-40 metų amžiaus asmenys, kurie mokėsi „dar tais laikais, kai mokytojų visi klausė“, bet, ko gero, ir tai nepadėjo. Nebent kyla abejonių, ar katės negali laikyti dėl to, kad turi šunelį ar sūnelį (paplitęs terminas „sunelis“)...
Bet daug blogiau, kai žmonės prašo paskelbti skelbimus, nesuteikdami normalios informacijos. Nebūna nei dienos, kad daugumos žmonių nereiktų perklausti. Taip gaištamas ir mūsų, ir jūsų laikas, o kartais ta gaišatis gali labai atsiliepti gyvūnui.
Kokiu būdu galima skubiai į jus kreiptis dėl pastebėto jūsų pamestinuko, jei neparašote telefono numerio?
Ar esate įsitikinę, kad jūsų pabėgusio šuniuko nuotrauka, kurioje matosi pusė galvos ir viena letena, padės kam nors jį atpažinti pamačius? O visiškai neryškios kačiukų nuotraukos balagano fone padės juos skubiai padovanoti?.. Norėtume, kad taip būtų, bet, patikėkite, nebus...
Ar tikrai manote, kad jums skambins dėl dovanojamo gyvūno, jei neparašote miesto, kur jis yra? Ne, argumentas „kas tikrai norės, paskambins“ netinka, nebent norite už ačiū padovanoti grynaveislį jauną, protingą, išauklėtą, sveiką ir – svarbu – madingą šunį/katę.
Tokiu atveju turbūt atsiras ir tokių, kurie atvažiuos į bet kokį miestą, ko nepadarysi dėl mados. Bet beveik visais kitais atvejais žmogus, norintis priglausti beglobį, nori su juo susipažinti gyvai, ir jam iš anksto reikia žinoti, ar kelionei turėtų sugaišti kelias minutes ar porą valandų, ar visą dieną.
Skelbime visada turi būti jūsų kontaktiniai duomenys: telefono numeris, o pabėgusio gyvūno atveju ir el. paštas (žmonės gali siųsti nuorodas ar nuotraukas, jei pamatys, ir tikrai ne visi puola skambinti).
Būtinai turi būti nurodytas miestas (jei tai kaimas ar miestelis, būtinai parašykite rajoną, nes, pvz., kokie nors „Pagiriai“ beveik nieko nesako, tokių Lietuvoje apie 20). Jei galite atvežti patys į kitą vietovę, tą ir paminėkite.
Jei tai dingęs gyvūnas, parašykite, kur konkrečiai dingo ir tikslią datą (pvz., 2015 m. rugsėjo 1 d. 10 val. ryto Vilniaus raj. Pagirių kaime, Pagirių gatvėje išsprūdo iš automobilio ir nubėgo Vokės kryptimi). Labai svarbu aprašyti požymius, nes nuotrauka ne visada juos perteikia. Tuo labiau, kad tikrai nemažai šunų ir kačių yra panašūs. Jei tai rainius – ar turi baltos spalvos, kuriose vietose? Kokios spalvos akys? Ar stambus, ar nedidukas, ar kastruotas, kokio amžiaus, gal ausis apkramtyta, nosis rožinė ar pilka?
Jei tai „tiesiog juodas šuo“, kokio ilgio šiuo metu jo plaukas, ar smailas snukis, ar bukas, gal nagai nevienodų spalvų, ar šuo su antkakliu, kokiu, gal išskiria jo eisena, kokio jis ūgio – ketera iki pusės blauzdų, iki kelių, virš kelių?.. Tiesiog perskaičius į tokius dalykus lengviau atkreipti dėmesį, kai matai „kažką panašaus“ ir nesi tikras. Jei tai papūgėlė – kokios ji spalvos, kokios rūšies?
Verta paminėti rajoną, kur dingo gyvūnas, ne vien gatvę (kačių atveju – ir namą rašykite, nes katės toli paprastai nenubėga). Kuo daugiau svarbių raktinių žodžių surašysite, tuo lengviau bus kam nors atrasti jūsų skelbimą net po ilgo laiko, pamačius panašų gyvūną (jie tikrai gali atsirasti ir po kelių savaičių ir dar vėliau, ypač jei laikinai kur nors priklysta, o priglaudę žmonės nemano, kad gyvūnas ieškomas, ir tik gerokai vėliau bando surasti šeimininkus).
Jei neturite savo pabėgėlio nuotraukos, paieškokite panašaus gyvūno fotografijos internete, tik būtinai parašykite, kad čia ne tas, tik panašus.
Jei radote ar pastebėjote aiškiai naminį pasimetusį gyvūną, irgi svarbu, kur ir kada tai buvo, kaip jis atrodė, nuotrauka yra labai didelis privalumas, ir, primenu, bent kažkokie kontaktai, jei galimi šeimininkai norės pasitikslinti.
Jei dovanojate gyvūną – reikalingas pilnas aprašymas: lytis (lytys), ir jei siunčiate kelias nuotraukas, konkrečiai reikia nurodyti, kur kas, jei yra vardai, parašykite juos. Svarbu charakteris, įgūdžiai (ką moka, kur linkęs gyventi, ar sutaria su kitais šunimis, katėmis, vaikais ir t.t., ar skiepytas, sterilizuotas).
Jei skelbiate skelbimą savo „Facebook“ paskyroje, kontaktai irgi būtini, nes tikėtina, kad tarp žmonių, kurie pamatys pasidalintą žinutę, gali pasitaikyti senų ar naujų gyvūno šeimininkų, kurie nėra jūsų drauguose ir net nebūtinai turi savo paskyrą. Tokiu atveju jie nežino, kaip su jumis susisiekti – ypač jei pranešimas uždarytas nuo ne draugų komentavimo, o kartais jis netgi visai uždaras...
Pasikartokim: kontaktai, vietovė, data, aiškus aprašymas, nuotrauka.
Žinau, kad kasdien vėl rasiu krūvas laiškų be šių dalykų, ir, užuot numojusi ranka ir paskelbusi taip, kaip atsiųsta, perklausinėsiu ir perklausinėsiu, nes noriu, kad beglobiai ir paklydėliai rastų namus. Bet gal bent kažkiek žmonių mane supras ir prireikus naudosis šiais patarimais ne vien šioje srityje, bet ir apskritai rašydami ne asmenines žinutes, laiškus. Ir tikrai viskas bus kur kas paprasčiau ir greičiau.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
