O papildyti norėčiau dar štai kuo: esu visiškai viena, neturim nei dėdžių, nei tetų, nei močiučių, nei senelių – taip jau nutiko.
Dirbu valdišką darbą. Kartais tenka darbo reikalais išvažiuoti tolokai nuo namų, dar dirbu ir namuose – kad nereikėtų pašalpų prašinėti, todėl kartais tenka prašyti dvylikametės dukros, kad parvestų iš darželio sūnų. Pastaba: darželis už mūsų kiemo tvoros, maždaug už 50 žingsnių.
Darželio administracijos požiūris šiemet – nieku gyvu neatiduoti brolio parvesti sesei. Saugumas, mol. Atsakomybė, neva.
O ką daryti man? Ne dėl tingumo, ne dėl to, kad girta namuose paipaliuojuosi – tiesiog kartais taip jau būna, kad aš negaliu suspėti pasiimti sūnaus! Visiems, maloniai priminsiantiems, jog tvarka yra tvarka, saugumas yra saugumas, atsakysiu – visa tai aš suprantu ir žinau, bet kaip žmogus, kaip mama esu spraudžiama į kampą – kur žmogiškumas? Ką man daryti?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
