Žinau, kad atsiras skeptikų, kurie ims porinti, jog rūkau žolę, ar geriu kokį šamarliaką, kuris sukelia haliucinacijas, tad noriu nuraminti,- kad nieko, kas galėtų sukelti vizijas, nevartoju.
Prieš kelias dienas su draugu Bukšniuku nuėjome pažvejoti. Jis užkietėjęs melagis, tad visą vakarą man „kabino makaronus“, kaip jis kartą sugavo 100 kg šamą, kaip jis nugalėjo lokį Rusijos miškuose ir kaip ant banginio nugaros perplaukė Baltijos jūrą, kai jo guminė valtis prakiuro toli nuo kranto.
Netikėjau aš nė vienu Bukšniuko žodžiu, bet ir neprieštaravau. Prieštarauti jam – tolygu su plikiu pešiotis. Jis toks apsigimęs melagis, kad labai dažnai pamiršta, ką pasakojo prieš minutę, ir kitą kartą pasakoja tą patį, tik su kitokia pabaiga. Na, vis tik jis mano geras draugas, kurį labai gerbiu, tad nusileidžiu aš jam ir leidžiu jam pasikrauti energijos, pasakojant pasakas ir „kabinant makaronus“ man ant ausų.
Kai kurie iš jūsų jau tikriausiai ėmėte nervintis ir pradėjote mane dėti į šuns dienas, nes tikėjotės, jog pasakosiu sapną, kuris atsilieps jums, o pasakoju apie savo draugelį. Kantrybės, mielieji! Nors jums atrodo, kad Bukšniukas čia niekuo dėtas, visgi jis ne be reikalo mano minėtas!
Grįžęs po žvejybos, jaučiausi pailsėjęs, bet tuo pačiu ir išsekęs. „Reikia įkalti!“ – ėmiau save įkalbinėti. Ir nors, buvau milijonus kartų sau prisiekęs, kad nebegersiu, nes tai kenkia mano svoriui, atsidariau šaldytuvą ir prisipyliau pilną stiklinę kefyro.
„Ech, gardumėlis!“ – sumurmėjau, nusivalydamas kefyruotas lūpas ranka ir ją trindamas į džinsus. Sugriešinau, bet nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti, tai atsigriebsiu.
Nežinau, ar kefyras buvo pasenęs, ar aš jau senstu, bet nė nepajutau, kaip suėmė nuovargis ir užmigau. Naktį sapnuoju, kad einu gatve pas Bukšniuką ir niekaip nerandu kelio. Dieve, Dieve – juk žinau jo namus, tai kas čia per nesąmonė?!
Rodos, einu ten, kur turėčiau, bet vis patenku kažkur kitur. Aplinkui daug žmonių, kurie bado pirštais į mane. Bandžiau klausti, kas negerai, nevalingai valiausi lūpas, nes galvojau, kad gal liko kefyro ant lūpos pridžiuvusio, delnu dengiau dėmes ant džinsų, nes maniau, kad tai kelia juoką aplinkiniams... Klydau...
Pamiršau, paminėti, kad buvo vakaras. Staiga sapnas pradėjo šviesėti ir išvydau, kad esu tamsiaodžių minioje. Kur beėjau, jų buvo šimtai, tūkstančiai. Ir visi į mane pirštais badė, visi šaipėsi...
Staiga vienas priėjo prie manęs ir liepė sekti paskui jį. Sekiau, nes buvau pasimetęs ir nebežinojau kito kelio. Nors esu kaunietis ir tada vaikščiojau Kauno gatvėmis, staiga su svetimšaliu atsidūrėme Klaipėdoje. Nors jis nesišaipė iš manęs, vis tik atrodė griežtokas. Nors nesupratau jo kalbos, supratau kūno kalbą. Ne, jis nenorėjo manęs, tiesiog jis buvo puikiai įvaldęs gestų kalbą.
Netrukus atsidūrėme kažkokiame uoste, kuriame stovėjo daug laivų. Tada mano vedlys ištiesė pirštą ir parodė į vieną iš jų. „Go out! We need more space in this small country!“ – prakalbo anglų kalba juodukas. (Vertimas: mauk iš čia! Mums reikia daugiau vietos šioje mažoje šalyje!).
Parkritau ant žemės ir ėmiau verkti. Staiga svetimšalis nusiėmė SPFX kaukę (itin tikroviška silikoninė kaukė-Red.) ir parodė savo tikrąjį veidą. Ten buvo Bukšniukas... Mano geriausias draugas, kuriuo tikėjau, kurio melą toleravau ir praleisdavau pro ausis.
„Mauk, broli, iš čia, nes tu užimi vietą Lietuvoje, o kiekviena vieta yra brangi. Lietuva labai maža, o už kiekvieną apgyvendintą tamsiaodį aš gaunu pinigus. Tu neprapulsi, Ežimantai, Vakaruose, o tavo tuščią vietą pakeis 3 nauji gyventojai, už kuriuos man nubyrės nemenka suma į kišenę.“
Supratau, kad Bukšniukas mane pardavė... Jis apsimetė draugu tik dėl to, kad galėtų mane apmulkinti...
Nubudau kiaurai šlapias ir neatidėliodamas pašokau iš lovos, kad pažiūrėčiau per langą. Gatvėje mačiau pažįstamus veidus, tad širdies dūžiai po truputį rimo, bet tik trumpam. Besiskusdamas barzdą atsiminiau, kad rugsėjo mėnesį mano sapnai yra pranašiški.
Ruoškimės, broliai ir sesės, nes mūsų draugai, kuriais aklai pasitikėjome, kuriems leidome mums meluoti ir juos toleravome, mus išduos. Labai bijau ištarti tą žodį, bet mes Lietuvoje esame nereikalingi, nes čia trūksta vietos naujiems gyventojams...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
