Neseniai rašiau apie kelis sudėtingus savo gyvenimo momentus. Šiame laiške pasakojau apie savo nuodėmę – kaip gavau palikimą ir ką su juo padariau. Daugelis komentatorių pagalvojo, kad aš pagražinau poelgį, norėdama save pateisinti. Jūs klystat. Iš tikrųjų aš planavau pasitraukti iš gyvenimo ir skubėjau prieš tai sutvarkyti visus, kaip man atrodė, neatidėliotinus reikalus.
Depresija ir noras pabėgti užpuolė ne tada, kai patėvis įvairiais būdais iš manęs pasityčiojo ir apšmeižė prieš gimines. Ji mane persekiojo gerokai anksčiau. Nuo tada, kai buvau apkaltinta mažamečio sumušimu. O geriau pamąsčius, depresija mane lydėjo visą mano gyvenimą, pradedant nuo vaikystės.
Gimiau šeimoje, kurioje tėvas mėgo alkoholį ir svetimas moteris. Buvau trečias vaikas šeimoje, nelaukta ir nemylima.
Mano gražiausi ir maloniausi prisiminimai – iš Velykų. Per tą šventę aš su didžiuliu maišu, paslapčia, sutemus, kad niekas nepamatytų, kartu su broliu ir sese vaikštinėdavau po kapines ir rinkdavau nuo kapų saldainius, sausainius, pyragus, vadinamus „Velykine boba“, ir margučius.
Tuo metu mūsų šeima gyveno Baltarusijoje, o ten galiojo toks paprotys – per Velykas ant kapų palikti vaišių mirusiesiems. Ši šventė užstrigo dar ir todėl, kad po jos visada sirgdavau ir vemdavau nuo galybės suvartotų skanėstų, prie kurių mano organizmas nebuvo pratęs. Man jų niekada nepirkdavo. Be to, tėvai jiems neturėjo pinigų.
Be saldumynų rinkimo buvo dar viena pramoga, kuria labai mėgau. Kitų akimis – keista ir visiškai ne vaikiška. Mes gyvenome netoli kapinių. Tais laikais žmones laidodavo su orkestru. Visada, kai tik išgirsdavau tą laidojimo muziką, atlėkdavau iki kapų ir stebėdavau, kaip laidoja numirėlius, kaip su jais atsisveikina, kaip jų gaili, kaip verkia, bučiuoja apkabinę (anais laikais karstą visada uždarydavo tik prieš užkasant), o užkasę liūdi, degindami žvakutės ir linkėdami lengvos žemelės.
Atsimenu, sulaukiu kada žmonės išsiskirstys, atsiklaupiu prie kauburėlio, nutraukiu plastmasinę gėlę nuo vainiko ir vartydama ją rankose susimąstau – kažin, ar dėl manęs tėvai irgi taip verktų, jeigu numirčiau? Ar gailėtų kaip ir jo, čia užkasto? Kažin, ar suprastų manęs netekę, kad esu ne aborto liekana, kaip mane dažnai pavadindavo girtas tėvas, o visai gera, jautri, graži, tėvus ir aplinką mylinti mergaitė?
Va su šituo jausmu, noru įrodyti visiems, kad esu gera, verta meilės ir dėmesio, aš ir pragyvenau visą savo gyvenimą, kol kartą pavargusi nutariau – neverta ir jau laikas pasitraukti.
Kai visi išgirsta apie savižudybę, jiems dažniausiai nesuprantama, kodėl žmogus taip netikėtai pasitraukė. O aš nesistebiu, nes puikiai suprantu kodėl. Tai neįvyksta per akimirką. Iki jos žmogus praeina gana ilgą kelią, kol vieną dieną, sudėjus viso gyvenimo nesėkmes ir įdėtas pastangas sunkumams įveikti, aiškiai suvokia – daugiau tai tęstis negali. Nes jau neliko jėgų nei iš naujo kovoti, nei pralaimėti, nei įrodinėti, nei apsimesti laimingu, kai toks nesi.
Lygiai taip pat jaučiausi ir aš. Vis dėlto džiaugiuosi, kad to nepadariau. Kad paskutinę minutę persigalvojau duodama sau dar vieną šansą pasikeisti ir tapti tuo, kuo niekada nebuvau – laiminga, savarankiška, nepriklausoma nuo aplinkybių ir kitų nuomonės, nebijanti suklysti ir pralaimėti.
Kitą kartą smulkiau aprašysiu, kaip man pavyko išsikapstyti iš depresijos ir kiek pastangų tai kainavo, o kol kas skubantiems kitus žeminti ir klijuoti etiketes patarsiu – niekada nekaltinkit, neįsigilinę į situaciją iki galo, neskaudinkite ne vietoje ir ne laiku grubiai paleistu žodžiu taip, kaip skaudinote mane komentaruose.
Supraskite, ne taip lengva pripažinti visam pasauliui apie savo nuklydimus ir nuodėmes, ne taip lengva pripažinti, kad esu netobula ir ne tokia kaip visi normalus žmonės.
P.S. Tam, kad skaitytojai nepagalvotų, jog esu kokia žurnalistė, kurianti gražias pasakas, pridedu savo vienintelę vaikystės nuotrauką. Man ji labai patinka. Kaip aš čia atrodau, toks ir buvo visas mano gyvenimas – kreivas, šleivas ir nelaimingas.
Buvo. Bet aš jį po truputį keičiu. Tiesa, šiek tiek neįprastu būdu – viešai. Tačiau vis dėl to keičiu...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
