Buvau ką tik baigusi mokyklą – paskutinė laisva vasara prieš studijas ir „tikrą gyvenimą“, kaip sakoma. Du draugai, su kuriais kartais susitikdavom „Džem'pub“ karaokėje, pasiūlė kartu nuvažiuot į festivalį. Atsakiau, kad neturiu daug pinigų. Žinojau, kad visokios „Roko naktys“ kainuoja.
Draugai nuramino, kad čia bendraminčių organizuojamas festas, kuris daug tikrai nekainuos. Sakė, kad ten būna nedaug žmonių, jis uždaras. Atvažiuojantys viską sužino vieni per kitus, draugai kviečia draugus. O festivalis vyksta pačių organizatorių pastatytame a la kaimelyje. Teritorijoje jie įrengę kalvę, medinę bažnytėlę, valgyklą... Turėjo būti kažkas liaudiško, žadėjo lietuvišką folklorą su tūso elementais. Skambėjo tikrai patraukliai, sutikau nesvarstydama.
Viskas vyko netoli Trakų, todėl festivalio pradžios rytą susitikome anksti, kad spėtume nuvažiuoti. Mokykloje visada buvau pareiginga, gana gerai mokiausi ir retai kada smarkiau „nutrūkdavau“, bet šį sykį nutariau nors kartą pakvailioti.
Nusipirkom taukinio bilietus į Vievį (ten turėjom persėsti, o paskui dar patranzuoti). Vos įsėdom, draugas išsitraukė butelį trauktinės, kurį paslėpdavom kaskart, kai pro šalį eidavo konduktorius. Vievyje išlipom jau smarkiai apsvaigę. Man viskas dar vis atrodė labai smagiai, pašėlusiai, tokia laisvė, kaip Holivudo komedijose.
Kai pagaliau atsidūrėm festivalio vietoje, pamačiau nedidelę teritoriją pamiškėje, pristatytą mažų medinių trobelių. Net ne trobelių, o tokių kioskų. Ant vieno kiosko buvo kryžius – suprask, bažnyčia. Jame stovėjo visa muzikinė aparatūra, bosai ir t.t. Ant kito kiosko kabėjo pasaga – ten turėjo būti kalvė, kurioje galėjai įsigyti „autentiškų papuošalų“, t.y. kelis pakabukus ir iš odinių dirželių negrabiai nuvytus diržus.
Bet įspūdingiausiai atrodė valgykla. Ant rusenančio lauželio pastatytas didžiulis (tikrai didžiulis!) puodas, kuriame pukšėjo putra. Apetito nekeliantis vaizdas? Niekai, nes šalia stovėjo ir kelios bačkos pilstomo alaus. Jos nuolat buvo atnaujinamos – ko jau ko, bet gėrimo tą savaitgalį nepritrūko.
Palapinę pasistatėme toliau už visų kioskų. Vietą jai radome lengvai, nes nebuvo pažymėtos jokios ribos, ten buvo tiesiog pamiškė, o žmonių gal tik apie penkiasdešimt.
Muzika manęs visai nesužavėjo, nes per visą „kaimelį“ nuolat leido psy-transą. Paaiškėjo, kad jokių gyvų muzikantų nebus. Na, ką gi, nebus tai nebus – rasim ir be to kaip pasilinksminti.
Vakarop mano bičiuliai jau buvo gerokai labiau už mane apsvaigę,. Ne iš karto susigaudžiau, kad jie rūko ne tik paprastas suktines, bet ir žolę. Nebuvau bandžiusi, o kai tai prisipažinau, mane dar ir išjuokė, kad neatpažinau iš kvapo. Tuoj pat davė užtraukti ir man.
O, vaikeli... Nežinau, kur tas „kaifas“, nes man tik pasidarė siaubingai bloga. Išsivėmiau krūmuose ir likusį vakarą apsiribojau alumi.
Užtat dabar jau pastebėjau, kad tokia esu turbūt vienintelė. Visi vaikinai rūkė žolę, dauguma panelių – irgi. Paskui tai viename, tai kitame ratelyje mačiau maišelius su tabletėmis, o vėliau vienas vaikinas pasiėmė kažką iš kuprinės ir nuėjo į miškelį. Grįžo susinervinęs, kad pamiršo pasiimt ir folijos, kiti pradėjo juoktis. Nesupratau, todėl draugas man paaiškino, kad nuo kaitinamos folijos rūkomas heroinas.
Kaip tik tada jau gal trečią kartą pagalvojau: „Noriu namo.“ Namo tai namo, bet kaip? Sekmadienį mus turėjo pasiimti pravažiuojantys pažįstami. Pamaniau, pratempsiu.
Kitą rytą prabudau nuo riksmo: „Kas mano dėžutę nupy**ino?!!“ Vaikinas blaškėsi po kaimelį ir ant visų rėkavo. Pasirodo, kol jis miegojo, dingo jo skardinė dėžutė su... nežinau, ar su suktinėmis, ar su tabletėmis, ar su ta pačia folija. Dėžutė, su „linksmybėmis“, trumpiau kalbant.
Galiausiai jį kažkaip nuramino kartu atvažiavusi mergina. Ir gerai, nes jau atrodė, kils muštynės. Ta pati mergina priėjo prie manęs su draugais ir pasiūlė nueiti į netoli esantį ežerą išsimaudyti.
Kai nuėjom prie ežero, aš dar tik spėjau nusispirti basutes, o kiti jau buvo vandeny. Nuogi. Nusprendžiau eiti iki galo. Atvažiavau tai atvažiavau – nėra ko čia vaidinti davatkos. Nusirengiau ir aš. Kai įbridau į vandenį, net nebebuvo labai drovu – vis tiek kitiem nieko nesimato!
Taip ir turškėmės, kol pajutau prie kojos kažką liečiantis. Atšokau atgal, manydama, kad ten kokia žuvytė (labai nemėgstu vandens padarų). Jokia ne žuvytė, o vienas iš dviejų vaikinų, su kuriais aš atvažiavau. Nusprendė, kad puikus metas būtų prisiglausti man prie kojos. Nuogas. Tikrai neapsidžiaugiau. Staigiai išlipau atgal į krantą ir apsirengiau.
Dieną supratau, kad narkotikai ir maudynės buvo tik „gėlytės“. Tokių orgijų nebuvau nei mačiusi, nei įsivaizdavusi. Visi festivalio dalyviai buvo kviečiami žaisti „nuogus žaidimus“. Nuogas futbolas, nuogos slėpynės, nuogas „karas“... Net elementariausia „Tiesa ar drąsa“. Kai žaidę „Tiesą – drąsą“ nuėjo žaidimo pratęsti į palapinę, supratau, kad šeši nuogi žmonės joje tikrai ne savo paslaptis pasakosis...
Kulminacija įvyko šeštadienio vakare, kai anksčiau nuėjau į palapinę, norėdama išsimiegoti prieš kitos dienos grįžimą į Kauną. Į palapinę paskui mane atsekė draugas – tas pats, kuris meilinosi ežere. Pradėjo lįsti. Buvo ne tik girtas, bet ir tikrai apsivartojęs. Ir ryškiai ne tik žolės.
Priešinausi visaip, kaip galėjau – ir draugiškai sakiau, ir rimtai stūmiau, o jis vis tiek lindo. Galiausiai užrikau ir trenkiau su kuprine į petį. Jis kiek atsitraukė, o aš staigiai dingau. Prie palapinės sutikau merginą, kuri dar pasijuokė: „Laužeisi? Įdomu, ko čia apskritai važiavai?“
Iki ryto negrįžau į palapinę, pravaikščiojau lauke. Ne dėl to, kad bijočiau, o dėl to, kad nebegalėjau būt toje aplinkoje. Turiu pasakyti, kad visą laiką iki tol buvau apsvaigusi nuo alkoholio ir tik bevaikščiodama pagaliau išblaivėjau.
Tada atsiminiau frazes apie narkotikus, kurias iki tol buvau girdėjusi tik per televiziją. Galvojau apie nuogas ryto maudynes, apie tai, kaip palapinėse (nes tikrai ne vienoje) abu vakarus ir net dieną girdėjau „meilės“ garsus.
Pasidarė neįtikėtinai bloga. Turiu omeny, morališkai. Niekad nemaniau, kad „nutrūkti nuo grandinės“ gali būti kuo nors negera. Apskritai, tas festivalis – tokia patirtis, apie kurią dar ilgai stengiausi negalvoti.
Todėl negyvenkit užmerktom akim – narkotikai festivaliuose jau jokia naujiena. Ir šiaip: jei kas nors siūlys „uždarą, beveik slaptą festivalį prie Trakų“ – pasisaugokit. Nebent trokštat tik sekso ir narkotikų, tada jis – pats tas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
