Ruošiausi žudytis. Keista, koks paprastas dalykas mane išgelbėjo

Netikėkite tais, kurie jums sako: aš pasveikau nuo depresijos. Jie meluoja. Todėl, kad visiškai pasveikti nuo jos neįmanoma. Ją galima tik išmokti valdyti. Taip teigiu remdamasi ne tik savo patirtimi, bet ir kitų panašaus likimo žmonių išgyvenimais.

Kad jūs žinotumėt, kaip verkiau pasakodama jai laiškuose savo nuoskaudas!<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Kad jūs žinotumėt, kaip verkiau pasakodama jai laiškuose savo nuoskaudas!<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Nerūpėjo niekas – nei vaikai, nei neištikimas vyras, kuris neišėjo iš namų, tupėjo šalia kaulydamas atleidimo.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Nerūpėjo niekas – nei vaikai, nei neištikimas vyras, kuris neišėjo iš namų, tupėjo šalia kaulydamas atleidimo.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ema

Sep 26, 2015, 8:28 PM, atnaujinta Oct 13, 2017, 12:14 PM

Tačiau to bijoti nereikia. Reikia tik susigyventi su šia graudžia tiesa, išmokti laiku atpažinti artėjančio paūmėjimo ženklus, neužsisklęsti netikėtai užklupus liūdesiui ir nevilčiai. Ir kalbėtis. Daug daug kalbėtis apie tai, kas jums neduoda ramybės. Nes jeigu viso to nepadarysite, jums galas. Nes vis tiek anksčiau ar vėliau neatlaikysite įtampos, degraduosite kaip asmenybė, pavirtę abejinga, nevalinga, priklausoma nuo vaistų ir kitų žmonių malonės būtybe, o tai tolygu nusižudymui.

Kai pirmą kartą išgirdau žodžius „jums depresija“, neįvertinau ligos rimtumo. Pasipiktinau, susigėdau ir nepriėmiau diagnozės. Tuo metu atrodė, kad ja serga tik bandantys žudytis. O aš žudytis tikrai neketinau.

Be abejo, supratau, kad negalavimai susiję su stresu, patirtu po teismų maratonų. Tačiau nemaniau, kad kalta galva. Maniau, kad kaltas tik kūnas, kankinantis įvairiais skausmais krūtinės, pilvo srityje, padidėjusiu kraujospūdžiu, silpnumu ir panikos priepuoliais.

Nepripažindama šios ligos aplaksčiau daugybę gydytojų. Vis ieškojau negalavimų priežasties, bet neradau. Tada buvau nusiųsta pas psichiatrą. Nuėjau – kur dingsi, kai labai skauda. Psichiatras įtikino, kad sergu depresija, ir išrašęs antidepresantų išleido gydytis namo. Tas tabletes gėriau maždaug metus, kol pasijutau visiškai sveika. Tada vaistų vartojimą po truputį nutraukiau ir kelis mėnesius gyvenau visavertį gyvenimą, įsitikinusi, kad liga nebepasikartos.

Klydau. Pasikartojo, kai sužinojau, kad mama nepagydomai serga. Kadangi su onkologine liga susidūriau pirmą kartą, mane gąsdino viskas, kas su ja susiję – žaibiškas ligos progresavimas, gydymas, slaugymas, kančios, skausmas, bejėgiškumas, mirtis ir laidotuvės. Negalėjau ramiai miegoti ir vėl atsinaujino panikos priepuoliai. Teko grįžti prie raminamųjų vaistų.

Palaidojus mamą įtampa tik padidėjo. Nes tada netyčia sužinojau, kad visą tą laiką, kai laksčiau per teismus, sirgau ir slaugiau, vyras, gražiai šypsodamasis man į akis, paslapčia linksminosi su bendradarbe.

Iš pradžių psichika atsisakė priimti faktą, kad mylimas žmogus sunkiu laikotarpiu mane  išdavė. Be to, ir patėvis neleido įsigilinti ir įvertinti neištikimybės masto kankindamas su savo turto dalybomis, policija, intrigomis ir šmeižtu. Bet kai jis mirė ir aš likau akis į akį su faktu, neatlaikiau ir vėl puoliau į depresiją.

Man atsinaujino dideli pilvo skausmai, širdies permušimas ir panikos priepuoliai. Labai nukrito svoris, nes neturėjau jėgų net pavalgyti. Ką ten pavalgyti, neturėjau jėgų net kvėpuoti! Tada dažniausiai gulėdavau lovoje žiūrėdama į vieną tašką ir tyliai verkdama arba miegodavau prisigėrusi migdomųjų vaistų. Nerūpėjo niekas – nei vaikai, nei neištikimas vyras, kuris neišėjo iš namų, tupėjo šalia kaulydamas atleidimo.

Tokios klaikios būsenos ir patekau į ligoninę. Ten nustačius sunkią depresiją mėnesį buvau gydoma, o „išgydyta“ su krūva vaistų išleista namo.

Kurį laiką sąžiningai juos geriau, bet palengvėjimo nesulaukiau, vis tiek jaučiausi blogai. Nežinau, nuo ko. Ar nuo vaistų poveikio, ar nuo ligos. Žinau tik viena – buvau be galo pavargusi nuo tokios savijautos, beprasmiško gyvenimo, prastos nuotaikos, nuo visko.

Ir kartą nusprendžiau – gana kentėti. Vis tiek jau normalaus gyvenimo nebebus, nes nesugebėsiu nei pamiršti, nei atleisti, nei prisikelti naujam gyvenimui. Pradėjau rengtis išėjimui. Iki šiol nesuprantu, kodėl man šovė į galvą pasirengti. Bet kokiu atveju džiaugiuosi, kad nepasielgiau impulsyviai.

O rengiausi taip. Iš pradžių išmečiau daugumą savo asmeninių daiktų ir drabužių, palikau tik reikalingiausius. Kadangi į darbą nevaikščiojau, daug ko ir nereikėjo. Be to, bijojau, kad jeigu drabužių neišmesiu, man mirus juos nešios vyro meilužė. To tikrai negalėjau leisti.

Po to prisipirkau fotoalbumų ir gražiai sudėliojau vaikų nuotraukas, sutvarkiau vaizdo įrašus, nupirkau vaikams didesnių drabužių, surašiau testamentą, atsisveikinimo laiškus. Pardavusi mamos butą dalį pinigų pervedžiau į vaikų sąskaitą jų mokslams, dalį paaukojau sergantiems vaikams, kad Dievas labai stipriai nebaustų už pakeltą prieš save ranką ir padarytas nuodėmes.

Apsilankiau bažnyčioje, nes buvau tikinti. Dabar net kraupu pagalvojus, kokia šalta, abejinga, negailestinga ir užsispyrusi tuo metu buvau.

Galiausiai padariusi viską, ką norėjau, prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau ieškoti internete patarimų, kaip greitai ir neskausmingai nusižudyti. Kartis atrodė neestetiška, o bet kokius vaistus gerti bijojau. Žinojau, kad gali nepavykti nusinuodyti ir grėstų tapti invalide.

Radau vieną užsienio forumą, kuriame buvo galima pabendrauti su panašaus likimo žmonėmis. Ten susipažinau su nesėkmingai bandžiusia nusižudyti vyresnio amžiaus moterimi. Ji paprašė su ja pabendrauti. Ir tai mane išgelbėjo. Išgelbėjo, nes moteris išklausė ir su manimi pasikalbėjo.

Kad jūs žinotumėte, kaip verkiau jai laiškuose pasakodama savo nuoskaudas! Kaip jaudinausi, kad ji nesupras ar jai nusibos mano dejonės ir ji neatrašys! Jaučiau, kad per daug prie jos prisirišau ir tai nėra gerai, bet kitaip negalėjau. Man reikėjo kam nors išsilieti! Nes niekas niekada nebuvo manęs išklausęs taip, kaip man reikėjo.

Be abejo, pati esu dėl to kalta, nes nemokėjau atverti sielos. Gėdijausi. Nuo pačios vaikystės įpratau slėpti jausmus ir norus bijodama sukelti tėvų nepasitenkinimą. Visada stengiausi atrodyti stipri ir nepalaužiama. Visur buvau pirma, nepakartojama ir nepakeičiama. 

O laiškuose to daryti nereikėjo. Ten aš galėjau būti savimi.  

Štai kas yra ta depresija – tai bandymas šokti aukščiau bambos ir balansavimas ant galimybių ribos. Jokia nervų sistema to neatlaiko ir neabejotinai palūžta.

Tai ir padėjo man suprasti naujoji draugė. Dar ji išmokė mylėti save, tą mažą, vaikystėje nepakankamai mylėtą mergaitę. Išmokė nesidrovint sakyti tai, ką manau, atleisti visiems kada nors mane skriaudusiems žmonėms – tėvams už sunkią vaikystę, broliui su sese, bendraklasiams už patyčias, patėviui, kolegėms, neištikimam vyrui. Visiems, kurie kada nors kaip nors įskaudino ar pažemino.

Pusę metų bendravome, kol vieną dieną naujoji pažįstama dingo atsiuntusi atsisveikinimo laišką ir palinkėjusi neskausmingai pasitraukti. Tik aš kažkodėl trauktis jau nenoriu. Persigalvojau.

Užuot nusižudžiusi, išvažiavau padirbėti į užsienį. Jeigu geriau pasvarstytume, tai irgi savotiškas pabėgimas. Tik ne nepataisomas pabėgimas į nebūtį, o pabėgimas į naują gyvenimą, kuriame aš save jau myliu ir gerbiu.

Vaistų nuo depresijos  nevartoju jau keletą metų. Tai nereiškia, kad laikau save pasveikusia. Žinau: kilus rimtiems gyvenimo išbandymams, galiu ir vėl neatlaikyti. Bet žinau ir dar vieną dalyką: jokiais atvejais nebeplanuosiu nutraukti sau gyvybės. Stengsiuosi, kovosiu, nugalėsiu visus sunkumus ir negandas.

Tai darysiu ne dėl kitų. O dėl tos silpnos, laimės trokštančios mažos mergaitės, pasislėpusios giliai mano širdyje. Būtų per žiauru ir nesąžininga ją nuvilti ir nužudyti.

Ir jūs nesižudykite. Mylėkite ir saugokite savo širdyje gyvenančius mažus besišypsančius vaikelius. Pasaulis išties gražus, tik reikia pakelti galvą ir plačiai atsimerkti.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.