Tai nutiko Vilniuje. Nesakysiu, kada. Nenorėčiau, kad tas žmogus turėtų nemalonumų, nors jis, ko gero, jau seniausiai grįžo į savo gimtąsias JAV. Neišduosiu jo, nes ta patirtis manęs netraumavo, bet pasišlykštėjimas liko visam gyvenimui.
Taigi, aš, nuotykių ištroškusi nedidelio miestelio abiturientė, su bendraklase atvažiavau į Vilnių aplankyti tetą ir nutrūkti nuo grandinės. Kas kad buvo nurodyta grįžti į namus 22 val. – nuotykių sostinėj netrūksta ir ankstyvą vakarą.
Jį pirmą kartą pamačiau viename sostinės pub'e prie baro. Kad ir kaip nepatiks vietiniams vaikinams, užsienietis iš Vakarų, o dar iš JAV, naiviai mergaitei iš provincijos visada atrodys patrauklesnis. Magėjo pasitikrinti savo anglų kalbos žinias, o ir pats atrodė labai neblogai. Sakyčiau, kiek panašus į aktorių Bradą Pittą.
Pradėti kalbą nebuvo sunku, užteko atsisėsti šalia ir porą kartų nusišypsoti. Jis neslėpė čia dirbantis mokytoju, kad jam 37 metai ir gyvena čia pat, netoliese. Man tuo metu buvo 17. Įsirėžė jo pastebėjimas, kad lietuviai elgiasi keistai – atėję į barą nepaleidžia iš rankų mobiliųjų, kai Vakarų pasaulyje žmonės į tokias vietas eina pabendrauti gyvai.
Tai nebuvo vienintelis įdomus dalykas, kurį išgirdau iš jo lūpų. Bendrauti su juo man patiko. Tiesa, nejaučiau jam fizinio potraukio, koks atsirasdavo šalia bendraamžių vaikinų, bet buvo malonu. Išsiskirdami apsikeitėme telefono numeriais. Pažadėjau kitą kartą atvažiavusi jam pranešti, kad mes vėl susitiktume pabendrauti.
Taip ir padariau. Po kurio laiko vėl atvažiavau savaitgaliui į Vilnių. Jis pakvietė į savo nuomojamą butą, kur vyko jo draugų vakarėlis. Tada gavau dar vieną pamoką, kokie tolerantiški gali būti žmonės. Kai pasakiau, kad nenoriu gerti alkoholio, man iškart pasiūlė kolos ir net nebandė klausinėti ar spausti, kad elgčiausi kitaip.
Gal ką nors nuvilsiu, bet tą vakarą nieko pikantiško neįvyko. Grįžau pas tetą 22 val. blaivi ir geros nuotaikos. Kitaip tariant – jokių ženklų, kad kas nors gali klostytis ne taip. Kad reikėtų manęs daugiau neišleisti.
Kitą rytą mes vėl susitikome. Susitikę nuėjome sutvarkyti keletą jo reikalų. Palaukiau jo prie parduotuvės – į mokyklą, kurioje dirbo, jis manęs nesivedė. Tada užėjome į parduotuvę, jis nupirko produktų ir grįžome į jo namus, nes jis pažadėjo pagaminti amerikietiškus pietus.
Kokia naivi aš buvau. Dabar, kai žvelgiu iš perspektyvos, suprantu, kad 17 metų mergina dar niekaip negali adekvačiai vertinti vyresnio vyro elgesio ir užmačių. Kitaip tariant, toliau tikėjau gražiais platoniškais santykiais.
Grįžus į butą, jis paliko mane svetainėje pasakęs, kad jam reikia nusimaudyti. Na, nusimaudyti tai nusimaudyti, bala nematė, palauksiu.
Šaukia.
„Kas atsitiko?“, – klausiu
„Gal gali trumpam ateiti?“ – kviečia.
Jei atvirai, nenorėjau ten eiti. Bet kad jau šaukia, tai nedrąsiai įėjau. Jis gulėdamas vonioje gėrė kažkokį gėrimą. Buvo išsiėmęs lęšius ir užsidėjęs akinius. Atrodė ypač nepatraukliai – tiesiog senis.
Paprašė nutrinti nugarą. Tai padariau greitai, stengdamasi nesukelti jam papildomų minčių. Tada skubiai apsisukau ir išėjau. Supratusi, kur link krypsta įvykiai, vyliausi, kad jis susipras ir atstos.
Ir kodėl jau tada neišėjau iš buto? Tikriausiai atrodė, kad taip pasielgti būtų nemandagu, o aš buvau auklėta visada elgtis mandagiai. Apie savisaugą negalvojau, o gal nebuvau įpratinta galvoti.
Jis išėjo iš vonios aplink juosmenį apsivyniojęs rankšluostį ir užsidėjęs tuos bjaurius akinius. Priėjo prie manęs ir pradėjo bučiuoti. Eidamas atatupstas tempė ir mane už rankos paskui save.
Jam sėdantis ant sofos pamačiau, kad rankšluostis nukrito, o jis stipriai tempė mane prie savęs, o tada mano galvą ėmė stumti žemyn. Pažiūrėjau žemyn. Jis atrodė toks... nepasiruošęs. O kol žiūrėjau ir stebėjausi, jis dar stipriau ėmė spausti mano galvą.
Rodos, tik tada man nušvito galutinai, kas čia vyksta. Tik tada išsigandau. Atsistojau, greitai susirinkau savo daiktus, atsisveikinau ir šoviau pro duris. Matyt, iš netikėtumo jis net nespėjo pakilti nuo sofos ir liko nepadoriai išsidrėbęs su nukritusiu šalia rankšluosčiu ir bjauriais akiniais.
Štai kaip baigėsi mano ir mokytojo, kuris už tai galėtų sėsti į kalėjimą, draugystė. Bet dar ne visai viskas.
Jeigu atvirai, po kurio laiko jo pasiilgau. Matyt, per daug nuobodžiaujant namuose, man vėl grįžo iliuzija apie žavingą draugišką amerikietį.
Žinojau, kad artėja jo gimtadienis, todėl nusprendžiau pasveikinti. Paskambinau, prisistačiau... Ir išgirdau šaltą kaip ledas jo balsą. Nė lašo nebuvo to draugiškumo, kurį jis demonstravo anksčiau.
Ir savęs iki šiol klausiu: ar aš išbėgdama per daug jį įžeidžiau, ar vis dėlto jo tikslas buvo vienas – pasinaudoti manimi? Ir dar manau, kad savo dukteriai neleisčiau draugauti su gerokai vyresniais vyrais bent jau kol ji nepabaigtų mokyklos.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
