Po skyrybų ji perėmė krūvą tėvo bruožų ir sulaukti jos švelnumo nei aš, nei brolis nesitikėjome. Suprask, ji mus auklėjo be jokio gailesčio, nes pasaulis dar žiauresnis – kitaip tariant, grūdino. Studijavau užsienyje, teko nuomuotis butą su lesbietėmis, mažai su jomis bendravau ir joms tai nepatiko. Erzino jas ir tai, kad esu uždara – vieną naktį jos tiesiog išmetė mane iš buto.
Baisiausia buvo tai, kad mamai skambinti negalėjau – jaučiau, kad pasakys: „Nemoki už save pakovoti, tai ir elgiasi su tavimi, kaip su durnele.“
Jaunesnis brolis liko Lietuvoje, pats susidėjęs su prasta kompanija. O tėvas Vokietijoje ir jam tikrai nusišvilpti, kad aš po Londono dangumi viena. Aišku, išsikrapščiau iš situacijos.
Pradėjau draugauti su vaikinu, kuris mane apgavo. Draugų neturėjau, šeimos palaikymo nebuvo, pinigų vos vos užtekdavo – nejaučiau jokios šilumos.
Pradėjau galvoti, kad esu brokuota, kad man kažkas ne taip. Aplink atrodė pilna laimingų žmonių, kurie turi kitokius santykius šeimoje, galų gale, bent antrąsias puses, kurios juos palaiko – o aš visą laiką jaučiau, kad neturiu nieko.
Nuėjau pas būrėją, nes jau turėjau įsitikinimą, kad mane prakeikė, nužiūrėjo, arba aš atsakau už savo giminės nuodėmes. Turbūt pasitaikė gera, nes iš karto pasakė mesti kvailas mintis apie užkeikimus, nes tokių neturiu.
Bet nuo to nepalengvėjo, nes klausimas, kodėl mano toks šūdinas gyvenimas – vis dar liepsnojo raudona šviesa. Žinoma, būrėja pasakė, kad viskas susitvarkys ir pora dienų vaikščiojau kaip ant sparnų, o po to vėl prasidėjo bjauri kasdienybė.
Uždarbiavau kaip padavėja, mažino etatus, tai būtent mane ir atleido. Viena pažįstama net pasakė, kad man nesiseka turbūt todėl, kad esu visada depresuota.
Tai paaiškino man, kas su manim ne taip. Puoliau gydytis depresiją. Pinigų nėra, tad skaičiau daug medžiagos internete, pirkau visokių knygų, kuriose rašoma, kaip padėti sau. Psichologui pinigų neturėjau.
Vieną gražią dieną atsibundu ir suprantu, kad jaučiuosi gerai. Rezultato nesulaukiau per sekundę – susiradau darbą, kuris man patiko, bet tuo metu įsitvirtinti jame ir pakilti karjeros laiptais šansų buvo nedaug.
Pati nepajutau, kad dirbdama man malonų darbą (žinoma, buvo ir sunkių akimirkų tame nuostabiame darbe), aš įgaunu pagreitį, kaupiu jėgas, atsirado daugybė dalykų, kuriuos buvau išbarsčiusi – pasitikėjimas savimi, noras bendrauti – dingo baimė klysti. Taip pat pamažu stabilizavosi finansinė padėtis.
Supratau, kad pradėjusi gyventi sau ir klausytis, ko noriu, neapsikraunant ateities lūkesčiais, aš per metus sugebėjau išgyti. Tai buvo milžiniškas darbas, bet jis atsipirko su kaupu, nes dabar gyvenu puikiai – einu į mėgiamą darbą, po jo – šokti lotyniškų šokių, taupau pinigus butui ir net sutikau simpatišką vaikiną.
Nežinau, ar teisingai tuomet nustačiau sau depresiją, bet ta diagnozė mane pažadino ir padėjo atrasti save iš naujo.
Kaip atpažinti depresiją? Pataria psichologas Tomas Lagūnavičius.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
