Seniai gyvenu užsienyje. Rašau jums savo atvirą istoriją, nes noriu pagaliau bent kam išsikalbėti.
Su savo vyru susipažinau jau gyvendama čia, jis vietinis. Visi džiaugėsi, kokia nuostabi partija. Išsilavinęs, apsiskaitęs, džentelmenas. Mandagus ir turi gerą skonį. Pasiturintis.
Kai susituokėme, negalėjau patikėti savo laime. Pažįstamos skundėsi, kad kol jos renkasi tapetus, vyrai sudribę priešais televizorių maukia alų. O mano vyras ne. Jis rinkosi visą būsto apdailą, kiekvieną pagalvėlę, pats padėjo dekoruoti veidrodžius. Įsirengėme nepaprastus namus.
Kiti dalykai, dėl kurių sutuoktiniais skųsdavosi draugės, mums taip pat ėjosi kaip iš pypkės: kartu gamindavome, mėgome keliauti, eidavome į operą, baletą, pradžiugindavo mane ir bilietais į madų šou. Visos pavydėjo.
Kaip dabar suprantu, jau tai buvo ženklas. Argi tradicinis vyras labai domisi baletu?
Mylėdavosi jis itin švelniai, stengėsi, kad patirčiau malonumą. Nerimą kėlė tik tai, kad man jį patenkinti buvo sunkiau. Klausdavau, gal norėtų kaip nors kitaip – na, žinote.
Visada tik gyrė mane ir prašė nesijaudinti, sakė, patiria daug įtampos darbe. Emocine prasme jis visada laikėsi nuo manęs per atstumą ir aš tikėjau, kad toks jo tautinis uždarumas.
Įsitraukusi į naują šeiminį gyvenimą pamažu tolau nuo draugių. Laisvą nuo jo darbo laiką leisdavome keliaudami arba su jo draugais. O tie jo draugai... Žinote, vienas už kitą prašmatnesni ir įtakingesni. Jie visada buvo labai artimi.
Vis dažniau vyras atsiprašydavo, kad vakare grįš vėliau, nes „draugui reikia padėti“. Tai vienam, tai kitam. Tai dėl problemų su žmona, tai dėl remonto. Kartais tiesiog nueiti su draugu į barą „vyriškai atsipalaiduoti“. Dažnai jaučiausi vieniša, bet kaip kvailė dar džiaugiausi, kad bent jau pas mergas nevaikšto.
Penktųjų vedybų metinių proga išplaukėme į kruizą. Tik prieš lipant į laivą jis teikėsi pranešti, kad vienas draugas taip pat dalyvaus kelionėje. Apstulbau, juk metinės. Vyras pasakė, jog sutapo jo atostogos, taip pat norėjo pakeliauti, o švęsti laiko bus – kajutė gi atskira. Be to, užtektinai būname vieni ir namuose (vaikų neturime).
Jo draugas nuo pirmos dienos mūsų beveik nepaliko vienų. Kartu ir denyje deginosi, ir bare alų gėrė. Tikrai nesijaučiau kaip per „laimingiausią gyvenimo kruizą“ (vyras tokius žodžius užrašė sveikinimo atviruke).
Pajutau, kad visos ribos peržengtos tada, kai vieną rytą, vos prašvitus, jis nepasibeldęs įėjo į mūsų kajutę. Rankose laikė padėklą su kava, šypsojosi. Susitvardžiau ir mandagiai paprašiau išeiti, kol atsikelsime.
Mano vyras įsitempė. Akmeniniu balsu pasakė man, kad su artimiausiu draugu taip nekalbėčiau ir būčiau malonesnė. Man trūko kantrybė ir nieko nebesakiusi, vienais naktiniais ir chalatu, išėjau iš kajutės pati.
Vaikščiojau po denį, raminau save, galvodama, kad normalu, jog žmogui svarbūs jo seni draugai. Grįšime į namus ir gyvensime kaip seniau.
Einant atgal į kajutę apėmė negera nuojauta. Iki dabar negaliu paaiškinti kodėl.
Atidariusi kajutės duris iš karto dar negalėjau suvokti to, ką pamačiau. Mano vyras glamonėjosi su savo draugu. Mūsų pataluose. Iš kurių aš vos prieš pusvalandį pakilau. Supykino, pasidarė fiziškai bloga nuo streso. Jiems nespėjus niekaip sureaguoti, uždariau duris ir nulėkiau į tolimesnį laivo tualetą. Užsirakinau duris, išsivėmiau, atsisėdau ant grindų. Sėdėjau gal valandą, mintyse perkratydama visą mūsų santuoką. Kiekvieną akimirką. Kiekvieną jo draugą.
Kai užlipau į denį, radau gurkšnojantį kokteilį. Nežinau, ko tikėjausi, bet maniau, kad pagaliau vyras nebus toks atitolęs. Parodys kokią tikrą emociją, tegu ir pyktį. Gal verks, prisipažins, kaip jaučiasi. Galų gale pasakys, kodėl mane iš viso vedė.
Nieko panašaus nesulaukiau. Jis ramiai pasakė, kad štai, kai dabar jau žinau, galime gyventi toliau. Paprašė, kad būčiau protinga – juk bendras gyvenimas jau sukurtas, visuomenė mus pažįsta kaip porą. Sakė nepamiršti, kaip puikiai klostosi finansiniai reikalai.
Mano vyras – puikus manipuliuotojas. Kai paminėjo visus tuos dalykus, tą pačią akimirką supratau, kad negalėsiu jo palikti. Kai tik susituokėme, jo reikalavimu mečiau darbą, nebetęsiau pradėtų kursų. Norėjo, kad atsiduočiau namų kūrimui, o aš jo paklausiau. Finansinė vyro padėtis leidžia mums tikrai gerai gyventi.
Kruizo pabaigą atsimenu lyg per miglą. Žinau, kad kelias naktis vis mėginau jo išklausti, kas, kaip ir kodėl. Bet vyras tepasakė, kad taip yra, visada buvo, visada bus. Geriau, kai abu žinome – jam nebereikės man meluoti. Skyrybų jis jokiu būdu nenorėtų, juk esame, jo žodžiais, graži šeima. Svarbiausia – gerai atrodome visuomenėje.
Išlipus į krantą atsiskyriau ir ilgai vaikščiojau pakrante – mėginau susitvarkyti su savo mintimis.
Vakare grįžusi namo turėjau vyrui daug klausimų, bet jis tylėjo. Kai pratrūkdavau raudoti, vyras klausdavo, ko man trūksta. Juk turiu viską.
Kruizas, turėjęs būti „laimingiausias gyvenime“, pavertė mano gyvenimą tragišku farsu. Nuo vaizdo kajutėje praėjo jau metai, tačiau prisiminimas gyvas taip, kad pirštai dreba rašant.
Kaskart, kai vyras išeina iš namų, galvoju, kur jis bus ir ką darys. Su kuo. Jis, kaip visada džentelmeniškai, siūlė man ir toliau mylėtis, bet atsisakiau. Kelis kartus, nevilties akimirkomis, bandžiau. Stengiausi jį sujaudinti, dariau viską, kad jam ir pati sau įrodyčiau, jog esu patraukli. Galiu būti geidžiama. Viduje liko tik tuštuma ir dabar nebenoriu žiūrėti į nuogą jo kūną.
Tūkstantį kartų galvojau apie skyrybas ir kas iš to? Neturiu kur eiti, neturiu pas ką. Jis lengvai nepaleistų manęs, aš – „gražus vaizdas visuomenei“. Su draugėmis ryšys atšalęs, Lietuvoje artimųjų nebeturiu.
Vaikštau į renginius, daug skaitau, vis dar keliaujame. Nėra viskas tik juoda, žinoma. Jei ne vyras, neturėčiau galimybės pamatyti pasaulio, rengti socialinių projektų ar patenkinti visų savo hobių. Kartais mes vis dar puikiai, įdomiai pasišnekame apie kultūrinius dalykus.
Tačiau kaip vyras jis man svetimas. Ir aš jam svetima. Blogiausia, kad buvo šitiek ženklų. Kaip aš nepastebėjau jų iš pradžių? O dabar saugau šitą šeimos paslaptį, nes tai ne jo, o mano gėda. Įtampa manyje kartais pasiekia kritinę ribą, tada galvoju tiesiog išeiti į gatvę ir rėkti apie tai, kas vyksta mano gyvenime.
Norėjau papasakoti šią istoriją. Ir dabar, baigusi rašyti, bent dalį naštos jaučiuosi nusimetusi. Ačiū jums, kad išklausėte.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
