Mažiau nei prieš metus gyvenau kitoje šalyje (šiuo metu gyvenu Anglijoje). Mano gyvenimas buvo gana puikus – toks, kokį gali susikurti jauna mergina. Dirbau lengvą ir gerai apmokamą darbą. Turėjau galbūt ne pačius geriausius draugus, bet tuo nesiskundžiau. Galėjau sau leisti nusipirkti brangių daiktų ir nesukti galvos dėl finansų.
Tik štai vieną dieną apsireiškė pirmoji meilė, pirmasis mano, kaip merginos, vyras. Ir sujaukė gyvenimą.
Skrydžiai pirmyn ir atgal, trumpos kelių dienų atostogos ir skausmingi atsisveikinimai galiausiai privedė prie išvados: reikia kažkam aukotis ir ryžtis persikraustymui.
Ten, kur aš gyvenau, vyras be kalbos būtų pražuvęs. Bet Anglijoje moteris net ir be kalbos gali susirasti darbą. Šita mintis mane paskatino ryžtis lemtingam žingsniui. Juk ne be reikalo sako, kad moterys myli labiau.
Pradžia buvo graži. Nauja vieta, nauji žmonės ir nauji mano pačios gyvenimo siekiai. Aš buvau namuose, o jis dirbo, po darbų laukiau jo su vakariene. Ir tai truko tol, kol pajutau, kad nebegaliu sėdėti namie, o ir pinigų trūkumas spaudžia.
Kibau į darbo paieškas, jos buvo gana sėkmingos. Susiradau darbą, o kadangi viskas, ko imuosi, man sekasi puikiai, ten irgi buvo puiku.
Tol, kol viskas neužgulė ant mano pečių. Draugas neteko darbo. Kol aš dirbdavau, jis tiesiog gulėdavo namie. Tada ir prasidėjo.
Pamačiau, kad jis turi bėdų su alkoholiu. Kol dirbo, negėrė, bet tik atėjus savaitgaliui stengdavausi jo neieškoti. Žinojau, ką daro. O aš dirbau net savaitgaliais. Taip pamažėle pradėjome tolti vienas nuo kito.
Kalbėdavomės labai mažai, o dabar jau apskritai nesikalbam. Jei ir pasakom vienas kitam ką, tai dažniausiai būna piktos frazės. Barniai. Apie seksą net nekalbu. Juk jauni žmonės mylisi kelis kartus per dieną, o mes – vos kelis kartus per mėnesį.
Viskas darosi įtempta ir sunku, bet nesiryžtu jo palikti. Anksčiau galvodavau, kad nemokėčiau be jo gyventi, o dabar manau, kad tai jis be manęs prapultų.
Kaip dažnai mane aplanko mintys, kad reikėtų kažko kito šalia. Tokio, kuris apsikabintų, rodytų dėmesį, mylėtų ir aiškiai tai matyčiau, nekiltų jokių abejonių.
Merginos, nebūkit abejingos sau, gyvenkit taip, kad jaustumėte, jog gyvenate.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
