Ji panašiai sakydavo, jeigu kada pasiskųsdavau: „Neverk. Ką norėjai tą gavai.“
Arba dar sakydavo: „Atrėžtos nuo kepalo riekės atgal nepriklijuosi.“
Suprask, jeigu jau, ištekėjai mes neprivalome tau padėti. Pati spręsk savo problemas. Ir spendžiau. Kaip mokėjau.
Pabandžiau išsiskirti. Po kelių metų santuokos. Kai pamačiau tikrą savo vyro veidą. Nepavyko. Anyta atvažiavo ir jėga atėmė iš manęs pirmagimį, pagrasinusi daugiau jo nebeatiduoti.
Išsigandusi jos grasinimo, atsiėmiau skyrybų pareiškimą. Darbo gi to metu neturėjau, o mama atsisakė padėti. Galėjo tikrai negrąžinti.
Daugelis šioje vietoje gali purkštauti: „Kokia nevalyva, savo nuomonės neturinti moteris.“
Taip. Būdama jauna, buvau labai tyli, rami ir nedrąsi mergaitė. Ne visi gimsta iškart mokėdami draskyti akis ir kovoti už būvį.
Tačiau vieną kartą pralaimėjusi ir susitaikiusi su savo padėtimi, kad nieko negaliu pakeisti, nutariau – gana vaidinti nelaimingą. Reikia gyventi, auginti vaikus ir džiaugtis tuo, ką turiu. Kažkur giliai širdyje dar tikėjausi, kad vyras pasikeis ar man pavyks ji perauklėti.
Viltis - kvailių motina. Pasirodo, suaugusio žmogaus pakeisti neįmanoma. Ir aš nepakeičiau. Mano vyras liko toks, koks buvo visada – save mylintis, raumenis auginantis egoistas.
Kodėl parašiau raumenis auginantis? Nes vienintelis mano vyro pomėgis, be svetimų moterų mylėjimo, yra ir buvo sunkumų kilnojimas ir raumenų auginimas.
Tuo jis mane ir sužavėjo jaunystėje. Savo jėga ir gražiai suformuotu kūnu. Ir kodėl man niekas nepatarė, kad tokių raumenis auginančių vyrų reikia saugotis? Kodėl niekas nepasakė, kad tokie vyrai šeimai ir vaikų auginimui nepritaikyti narcizai, niekšai ir paleistuviai, nemokantys nieko, tik grožėtis savo atvaizdu veidrodyje?
Mergaitės, jeigu jūsų gyvenime yra panašus vyras, bėkite nuo jo kuo toliau. Nes laimingos su jais tikrai nebūsite.
Tiesa, kalbant visiškai sąžiningai, turiu pripažinti, kad mano vyras, turėdamas krūvą neigiamų bruožų, turėjo ir vieną teigiamą. Jis dirbo. Dirbo nuolatinį valdišką darbą.
Bet tuo jo pareigos ir baigdavosi. Jis gaudavo algą, atiduodavo ją man ir viskas, nusiplaudavo rankas nuo bet kokių problemų. Jam nerūpėjo, užtenka tų pinigų pragyvenimui ir mokesčiams ar neužtenka. Svarbiausia – gauti, atiduoti ir pamiršti.
Aišku, tų pinigų pritrūkdavo. Tada jis sakydavo: „Vogti neisiu, kito darbo dirbti nemoku. Galiu dar vieną paskolą pasiimti, jeigu nori. Nenori? Tada sukis kaip išmanai ir nereikalauk daugiau.“
Ir sukausi. Pavyzdžiui, savo rankomis dariau namų remontą. Tokiu būdu taupiau, kad vyras neprikaišiotų, jog esu išlaidautoja, ir manytų, jog tinkamai paskirstau finansus.
Iš pradžių remontą bandžiau daryti ir kartu su vyru. Tačiau greitai tos minties atsisakiau. Jis viską darė kreivai, šleivai, belekaip. Na, nemato jis to grožio. Jam tas pats, kaip tie tapetai priklijuoti ar kaip siena nudažyta.
O man ne tas pats. Man turi būti kaip priklauso – idealiai priderinta. Todėl teko pamiršti vyro pagalbą ir viską iš lėto daryti pačiai. Vyrui to ir reikėjo.
Kiti pasakytų: „Tai tavo didžiausia klaida – išlepinai vyrą. Reikėjo nieko nedaryti arba mesti ji, tokį nevalą, ir ieškoti kito.“
Negalėjau nedaryti ir negalėjau mesti. Man norėjosi, kad gimę vaikai gyventų gražioje, neapleistoje aplinkoje, turėdami mamą ir tėtį. Nes niekada netikėjau į mitu, kad kiti vyrai svetimus vaikus gali pamilti kaip savus. Užaugau su patėviu ir žinau, kad nemyli.
Šį laišką rašiau ne tam, kad eilinį kartą pasiteisinčiau ir pasigirčiau, kokią esu nuostabi. Rašau tam, kad pripažinčiau – posakis, kad mes verti to, ką turime, iš tiesu yra teisingas, nors ir skaudus, nemalonus, įžeidžiantis.
Bet jeigu nebūčiau turėjusi tokio vyro, kokį turiu, niekada nebūčiau tapusi tuo, kas esu – išmintinga, protinga, stipri asmenybė. Reiškia, niekšai ir vargai mums duoti ne šiaip sau, o tobulėjimui.
Kai jaučiuosi gerai, tai puikiai suprantu. O silpnumo akimirkomis kartais pasidaro apmaudu, kai pagalvoju, kad galėjau nugyventi kitokį, laimingą gyvenimą – laimingą. Jeigu tik būčiau iškart gimusi protinga, išmintinga ir nebūčiau pražiopsojusi kito jaunuolio meilės man.
Tai buvo mūsų draugas, kuris mane mylėjo taip stipriai, kad net savo vienintelę dukrą pavadino mano vardu...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
