Pajutęs, kad galiu „pavaryti“, savo pirmajai meilei Ievai, su kuria vaikiškai draugavome, paskambinau ir pasakiau, kad skiriamės. Man ji buvo nebereikalinga, juk aš gaudavau daug dėmesio. Tada negalvojau, kaip ji pasijaus, nes buvome jaunuoliai iš skirtingų miestų, kurie susipažino internetu. Tai patys suprantat, kokia ta mūsų draugystė buvo – keli pasimatymai ir tiek.
Bet esmė vėlgi ne tame. Po savo gastrolių susiradau merginą, mylėjau, buvau ištikimas, bet po kelerių metų, pradėjau ją išdavinėti su savo pirmąja meile. Taip, ta pačia Ieva. Šis romanas truko metus, o tada apsisprendžiau – palikau Kauną su buvusia drauge ir atvykau būti su sena-nauja meile.
Gyvenom ir man viskas buvo gerai, nemačiau nieko aplinkui, bet vėliau prasidėjo šeimų spaudimas, kad jau laikas vestuvėms. Neva, kiek mes čia gyvensim kartu ir draugausim – jau tuoj po trisdešimt metų.
Viduje jaučiau, kad nenoriu tų vestuvių, kad ateityje galiu nepateisinti lūkesčių, kad ne visus pažadus, kurių dabar laikausi, galėsiu tęsėti. Bet turbūt jau suprantat, kad vestuvės įvyko.
Buvau laimingas metus, tada žmonos nėštumas. Tada pirmą kartą jai buvau neištikimas (na, neskaitant tos vaikiško draugystės periodo).
Tai buvo tiesiog darbo vakarėlis – „Drugs, sex and rocknroll“ tipo. Jokio romano, tik seksas su dviem moterimis iš karto. Visi ūžėm ir ošėm.
Po to graužė sąžinė, kaip aš galėjau taip pasielgti su savo nėščia žmona. Bet netrukus supratau, kad manyje atsivėrė Pandoros skrynia, ir nežinau ar ją galėsiu užverti.
Po metų, vėlgi darbe, sugebėjau įsimylėti – prasidėjo romanas. Žmona pagavo perskaičiusi susirašinėjimą.
Galvojau: „Va dabar tai pabaiga.“ Bet kitą dieną, ji grįžo pagaminusi plakatą su užrašu „I love you till the moon and back“. Tada sutarėme, kad būsime kartu, kad turime vaiką. Taip laikiausi pusantrų metų kol paslydau vėl.
Kuo ilgiau būnu su savo žmona, tuo labiau suprantu, kad su ja perspektyvų nematau. Meluoju visiems ir visada – viduje visiškas šūdas.
Nuėjau pas psichologę, ji sudarė mano asmenybės portretą. Buvo žiauru klausytis. Pasirodo, aš naudojuosi žmonėmis kaip daiktais.
Šita patirtis man padėjo save geriau suprasti, bet realybėje viskas blogai – esu ir vėl neištikimas su kita moterimi.
Jau skiruosi su žmona, bet jau jaučiu, jog ji kerštaus už viską, ką padariau, per mūsų dukrą. Esu nevykėlis.
Kaip išgyventi santuokos krizę, ypač, jei šeimoje yra vaikų, vaizdo įraše pataria psichologas T. Lagūnavičius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
