Nuo mažų dienų aš jai kalu į galvą: nesėsk jokiam vyrui ant kelių, išskyrus tėtį. Intymias vietas visada prauskis tik pati. Nepažįstamiems žmonėms neleisk savęs liesti ir niekam neleisk liesti vietų, kurias dengia tavo kelnaitės. Jeigu kas nors bandys tave paliesti ar nepatiks žmogaus elgesys, pasakyk man, pažadu ant tavęs nepykti.
Nekalbėk su nepažįstamais ir neimk iš jų jokių dovanų. Pagal save žinau, kad šiuos patarimus ji įsimena, elgesys šiais klausimais automatizuojasi. Paskutinį iš mano minėtų patarimų ir man kartodavo mama. Todėl jau nuo vaikystės kalbėjimas su nepažįstamais ir siūlomi saldainiai man siejosi su kažkuo atgrasiu ir pavojingu.
Deja, išvengusi „saldainių“, nežinojau, kaip su vyrais elgtis prasidėjus brandai.
Mergaitės rūpėjo jauniems kaimynams
Man tikriausiai buvo 8 ar 9 metai, kai kilo susirūpinimas dėl mano elgesio. Aš, gera, rami ir paklusni mergaitė, per 20 metų perkopusiam kaimynų sūnui žėriau į akis žvyro. Gerai atsimenu tą momentą: buvo karšta diena. Jis vilkėjo baltai-mėlynai dryžuotus marškinėlius be rankovių, mes su drauge – suknutes, buvo karšta.
Kodėl mes buvome jo kieme, jeigu aplinkui nebuvo daugiau jokių vaikų, o jis buvo vienas namuose? Neįsivaizduoju. Prisimenu, jis mums kažką kalbėjo, aš pasilenkiau, paėmiau saują žvyro ir mečiau jam tiesiai į akis.
Vėliau niekaip nemokėjau paaiškinti, kodėl. O dabar galėčiau. Mečiau todėl, kad jis mus degindavo žvilgsniais, sakydavo dviprasmiškas užuominas. Kitaip tariant, jis mums mergino. Mes jam buvome ne mergaitės, o panelės, jį dominome seksualiai. Po šio įvykio daugiau jo neprisimenu. Matyt, atstojo.
Kitam mano vaikystės siaubui tuo metu buvo devyniolika. Šitas tikriausiai buvo linkęs į sadizmą. Bijodavome sutikti jį gatvėje, nes jis neleisdavo praeiti – griebdavo į glėbį kaip replėmis ir nepaleisdavo. Laikydavo iki ašarų. Niekas niekada nuo jo mūsų negynė – ir vaikams, ir suaugusiems tai atrodydavo juokinga.
Pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Važiuojant autobusu ne kartą įkliuvau paskutinių klasių pokštininkams – jie pakeldavo uniformos sijoną ir laikydavo jį pakeltą. Tik iš pašaipių žvilgsnių suprasdavai, kad iš tavęs juokiasi.
Jeigu atvirai, tokie pokštai manęs negniuždė – manydavau, kvailiai ir tiek. O gal tiesiog prie tokių pokštų buvau jau įpratusi? Tai atrodė lyg ir normalu.
Tėvas graibydavo dukters drauges
Kur kas blogiau jausdavausi atsidūrusi šalia vienos bendraklasės tėvo. Visiems jis atrodė normalus vyras. Turėjo tris vaikus. Visada būdavo linksmas, bet jausdavau, kad po tuo slypi kažkoks nuožmumas.
Gyvenome netoliese, tad keliai susikirsdavo. Jis visada pakalbindavo. Ir ne tik pakalbindavo. Jeigu niekas nematydavo, brūkštelėdavo pirštais per krūtis. Pakilnodavo, kartais paspaudydavo.
„Aha, gerai auga, gerai“, – žinovo balsu pranešdavo.
Žinoma, susigūždavai, atsitraukdavai, gindavaisi. Tačiau kartu ir nežinodavai, kaip elgtis. Juk tai bendraklasės tėvas, o su draugų tėvais reikia elgtis mandagiai. Tad kaskart tuo ir pasibaigdavo – niekuo. Jis taip darydavo ne tik man. Mačiau, kaip griebė už krūtų mano tuomet geriausiai draugei. Ji buvo metais už mane vyresnė, galėjo būti 13-metė ar 14-metė.
Tuo metu mes buvome draugės kieme, prie vynuogėmis apaugusios pavėsinės, už kurios labai patogu pasislėpti. Jis atėjo pas draugės tėvą su kažkokiais reikalais (buvo gyvulių sėklintojas), bet prieš tai nučiupinėjo jo dukrą.
Jau tada, būdama gana maža, šlykštėjausi juo ir negalėjau suprasti jo žmonos, mano bendraklasės motinos. Kaip ji su juo gyvena? Ar gali būti, kad visos kaimynų mergaitės nugraibytos, o ji nieko net neįtaria? O gal nežino iki šiol?
Mamai apie tai niekada nesakiau. Buvo gėda.
Gašlūs giminaičiai
Dar buvo giminės vyrai. Vienas sukriošęs senis mane, tada 12-metę, tetos namuose sodinosi ant kelių, glostė šlaunis, kelius. Jaučiausi nejaukiai, bet nežinojau, ar elgiuosi blogai. Vėliau nuo tetos gavau barti, kad leidausi.
Kitas, apie 20 metų už mane vyresnis giminaitis kartą nusivedė mane parodyt savo naujo automobilio. Man buvo 13 ar 14 metų. Pakvietė atsisėsti į vidų, pasiklausyti muzikos. Buvo diena, o prie garažų – nė gyvos dvasios. Ten jis pradėjo mane bučiuoti, glostyti, maigyti. Mane lyg stabas ištiko.
Atsitokėjusi šokau iš automobilio ir nubėgau namo. Bet ilgai neatsikračiau to šlykštaus pojūčio. Vėliau sapnavau, kad guliu prie garažų, jis mane muša, o artimieji mato, bet niekas nesiruošia padėti. Atsibudau apsiverkusi.
Kiek žinau, jis jau tada buvo laimingai vedęs. Dabar jo jauniausiai dukrai – maždaug tiek, kiek man buvo tada. Įdomu, ar jis ramiai reaguotų, jei 30 metų vyras kištų jo kvailutei mažylei į burną liežuvį, o ranką už marškinėlių?
Nuo dukters nieko neslėps
Žinau, kad mama mane mylėjo ir saugojo, kaip mokėjo, bet jaučiau, kad lytiškumo tema mūsų namuose – tabu. Todėl aš stengsiuosi daryti kitaip. Jau dabar darau. Nenoriu, kad koks nors bjaurybė pasinaudotų mano mergaitės naivumu. Vyrauja nuomonė, kad paauglės ant vyrų neva „pačios lipa“. Nieko panašaus. Jos yra dar vaikai, nežinantys, kaip elgtis.
Todėl aš savo dukrai kartoju, kad ne visi žmonės yra geri. Tarp gerų žmonių yra tokių, kurie gali nuskriausti, nors atrodo geri.
Išgirdusi ar perskaičiusi apie kokį nors atvejį, kai vaikas buvo pagrobtas ir ilgai kalintas, prievartautas ar nužudytas, papasakoju apie jį dukrai. Žinau, baisu. Bet dar baisiau būtų, jeigu tai atsitiktų jai. Toks pasakojimas vaikui yra pakankamas argumentas nesėsti į kaimyno automobilį.
Dukra kaip žirnius į sieną išvardija kelis žmones, kuriais, kaip esame su vyru aptarę, galima pasitikėti. Kiti žmonės yra svetimi ir jeigu kažkur kviečia, eiti galima tik atsiklausus mamos ar tėčio.
Jeigu dukra eina į svečius pas naują draugę, susipažįstu su jos tėvais, stengiuosi palaikyti ryšį, perduoti lauktuvių, paskambinu telefonu.
Svarbiausia – esu nusprendusi kalbėtis su dukra atvirai visais nepatogiais klausimais. Kai pradės bręsti, būtinai papasakosiu ir apie savo patirtį su „dėdėmis“. Ir leisiu jai mėtyti jiems žvyrą ir spjaudyti į akis.
Tvirtai žinau, kad niekada jos atvirumo, kuriam, žinau, reikia ryžto, nesutiksiu tyla. O jei sužinosiu apie kokį „dėdę“, lindusį prie mano mažytės, jis labai pasigailės.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
