Ne, traukė ne dėl turtų, o dėl išprusimo. Jie jau buvo išsilakstę. Bet labiausiai mane pakerėdavo jų išmintis ir protas! Ir tarsi stebuklas įvyko – atsirado tas svajonių vyras. Tas vyras finansiškai man gali suteikti labai daug: keliones, dovanas, prabangą. Jam aš tikrai patinku, jis yra protingas ir, kas labai svarbu, dėmesingas.
Jam aš patinku dėl savo požiūrio į gyvenimą, dėl savo išskirtinės brandos. Visada norėjau praleisti gyvenimą su vienu vyru, džiaugtis puikiais santykiais, turėti vaikų. Beje, jis už mane kur kas vyresnis – jam 36 metai. Nemanau, kad amžius yra labai svarbu. Jis jaunatviškas, ir, nors yra galingas, bet „nepasikėlęs“ – visi pavaldiniai jį mėgsta!
Kiti sakytų, tai ko gi tu svarstai? O svarstau aš dėl keleto priežasčių. Visų pirma, jei būsiu su juo (o jis į mane žiūri labai rimtai), neužilgo turėsiu pradėti galvoti apie vaikus. O jis labai daug keliauja darbo reikalais, taigi, mažai būtų su šeima.
Antra – nebeturėsiu galimybes linksmintis klubuose, užsiimti neįpareigojančiais santykiais. Nebeliks siekių – pvz., pigiau išsinuomoti butą studijoms ar nusipirkti rūbų per akcijas. Be to, yra kitų minusų - kad jis jau buvo vedęs ir turi vaiką.
Bet Paulius man suteiktų ne tik galimybę pažinti pasaulį, nusimesti rūpesčius, bet ir padėtų dėl būsimų medicinos studijų finansiškai. Taip pat nebereikėtų mokėti už nuomą. Jis yra labai dėmesingas, mane apipiltų dovanomis ir kelionėmis. Beje, jis yra pedantas. Labai švarus žmogus, kuris neieško namų šeimininkės. Jam patinka tai, kad aš turiu tikslų, jis pasiryžęs juos remti.
Aš nuo pat mažens buvau mokslo žmogus, turėjau didelių tikslų. Tačiau suprantu, kad būsimos medicinos studijos labai išvargins. Be to, visą gyvenimą jausiu baimę ir stresą, nes medicinoje klaidos gali kainuoti gyvybę. Beje, mediciną žadėjau rinktis ne dėl pašaukimo, o labiau dėl tėvų ir aplinkinių didžiavimosi manimi. Visi man nuolat kartoja: „Va, Lauryna tai bus medikė, kokia ji protinga.“
O tai mane įspraudžia į rėmus, pasirinkimo neturėjimą ir nenorą nuvilti aplinkinių. Iš tiesų aš noriu kažko paprasto, nereikalaujančio daug proto ir be streso – salone daryti makiažą ar manikiūrą... Bet tėvai man nuolat kartoja, kad galiu labai daug, ir visai nesvarbu, kad aš to nenoriu. Tai mane slegia, ištisai patiriu stresą, geriu migdomuosius ir raminamuosius. Man depresija, nesusitvarkau su gyvenimu.
O mano svajonių jaunikis Paulius yra pasiryžęs padėti įgyvendinti bet kokius mano tikslus. Jis man viską labai palengvintų materialine prasme, taip pat ir atsakomybės. Turėčiau šalia tvirtą, labai tvirtą sieną.
Bet mane nuolatos kamuoja klausimai, ar po kiek laiko nesijausiu nelaiminga, nieko nepasiekusi, iškart sukūrusi šeimyninį gyvenimą? Ar nepradėsiu norėti tų vienos nakties nuotykių, to jaunatviško gyvenimo? Ir ką apie mane pamanys tėvai, aplinkiniai? Jie gali pasmerkti... O kiti gali galvoti, kad aš su juo tik dėl pinigų.
Bet man jis tikrai patinka. Jaučiu, kad pradedu jį įsimylėti. Nors yra ir kitas, mano amžiaus vaikinas, kuriam aš esu neabejinga. Bet nesu tikra dėl jo jausmų...
Ar verta vystyti santykius su Pauliumi ir gyventi kaip princesei, kuriai viskas pateikta ant lekštutės? Jeigu jis būtų pasirodęs po kokių 3 metų, nekiltų jokių abejonių. Aš esu visiškai neišsilaksčiusi, nors ir protinga bei rimta mergina. Nežinau, ką man daryti?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
