Esu mokytoja ir tikrai ne sykį susidūriau su supermamytėmis bei jų reikalavimais. Dirbu progimnazijoje, turėjau auklėjamąją klasę, bet auklėtinių jau ilgokai neturiu ir neketinu turėti jų daugiau niekada. Buvau priversta atsisakyti klasės auklėtojos pareigų.
Nesupraskite manęs klaidingai. Susidorodavau su darbo krūviu ir tikrai mylėjau auklėtinius. Neištvėriau, nes supratau daugiau nebegalinti pakelti tokio bendravimo su tėvais.
Iš pradžių viskas klostėsi lyg ir neblogai. Pamažu prisijaukinau naujuosius auklėtinius, radome bendrą kalbą. Tiesa, ne su visais. Vis sulaukdavau nusiskundimų dėl poros vaikų elgesio pamokose. Vaikai replikuodavo, elgėsi nedrausmingai. Ramiai atsistodavo ir vaikščiodavo po klasę, o į pastabas reaguodavo įžūliomis, kartais net įžeidžiančiomis pašaipomis.
Išaiškėjo melas
Nutariau paskambinti mamytėms, pasikalbėti apie tai, kaip galėtume išspręsti šią problemą, kol dar ne vėlu.
Abi mamos su manimi kalbėjo iš aukšto. Jos tuoj pat pažėrė daugybę kaltinimų mokytojoms: neįdomu, nemotyvuoja, užduoda pernelyg daug namų darbų. Nesugeba dorai išaiškinti temos.
Į mano nedrąsius pastebėjimus, kad dėl šių mokinių elgesio nukenčia kitų vaikų ugdymo kokybė, viena mama atšovė: „Tai ne mūsų problema, vaikai yra judrūs, mes neketiname jų traumuoti pastabomis ir bausmėmis. Pradinių klasių mokytoja jokių nusiskundimų neturėjo. Jūs esate pirmoji, kuri skundžiasi.“
Miestelis mažas, visi vieni kitus pažįstame. Po kurio laiko man teko susidurti su buvusia šios klasės pradinių klasių mokytoja. Ji paklausė, kaip sekasi dirbti su jos vaikais.
Kažkaip žodis po žodžio išsikalbėjome ir aš paklausiau ar tikrai su tais judriais vaikais nebuvo jokių problemų. Mokytoja pradėjo juoktis: “Buvo, dar ir kokių, bet net nesitikėk, kad mamos tai pripažins. Jei atsitiks bėda, liksi tu kalta, liks kaltas nuskriaustas vaikas. Visi liks kalti, tik ne jie.“
Pasirodo apie problemas su mamytėmis buvo ne sykį kalbėta. Taip ir nesupratau – kodėl jos man taip akiplėšiškai melavo?
Apkaltino pažeminus vaikus
Po poros savaičių įvyko labai nemalonus incidentas. Laukdami vienos pamokos, tie du vaikai apspjaudė kabineto duris. Žinoma, mokytoja išsikvietė mane. Liepiau atsiprašyti mokytojos, kurios duris jie buvo apspjaudę, o tada įdaviau popierinius rankšluosčius į rankas, kad viską išvalytų.
Jau kitą rytą stovėjau direktorės kabinete ir degiau iš gėdos. Mamytės suskubo paskambinti direktorei ir papasakojo, kad netoleruos to, kaip šioje mokykloje žeminami jų vaikai.
„Yra valytojos, jų darbas plauti sienas ir duris, – pasakė viena. – Mūsų vaikai buvo siaubingai pažeminti kitų mokinių akivaizdoje!“
Nepasakosiu, su kokia nuotaika aš išėjau iš direktorės kabineto. Nepasakosiu, kokių dar priekaištų iš administracijos man teko išgirsti.
Smurtautojas tapo nukentėjusiu
Konfliktas dar labiau paaštrėjo, kada vienas tų vaikų trenkė mergaitei knyga į veidą. Tai įvyko per gimtosios kalbos pamoką. Vėl teko skambinti mamytei.
Atsiliepusi, net neišklausiusi manęs iki pabaigos, ji pradėjo šaukti, kad, užuot jai skambinėjusi, turėčiau gerai išsinagrinėti situaciją, išklausyti abi puses, nes jos vaikas smurtauti nelinkęs, jį, ko gero, išprovokavo.
O ką tuo metu veikė mokytoja? Apskritai, jos vaikas skundžiasi, kad per šias pamokas yra ignoruojamas...
Kaip vėliau sužinojau iš vaikų, visa „provokacija“ tebuvo tos mergaitės prašymas nerėkauti, nes ji negirdinti, ką aiškina mokytoja. Po šios pastabos ir gavo knyga į veidą.
Žinoma, vėl kilo pasaulinio masto skandalas. Pirmoji į mokyklos administraciją kreipėsi sukėlusio konfliktą vaiko mama, o ne nukentėjusios mergaitės tėvai. Mama mikliai parašė skundą, kuriame išdėstė, kaip ji ir jos vaikas nepatenkinti gimtosios kalbos pamokomis bei mokytojos darbo metodais.
Tad, užuot sprendę konfliktą, vėl turėjome raudonuoti direktorės kabinete ir klausytis begėdiškai pilamo šmeižto. Mano kolegė net užsidirbo žodinį įspėjimą.
Pasijutę nebaudžiami, tie vaikai pašėlo lyg paleisti nuo nematomos grandinės. Nebuvo tokios dienos, kad neateitų kolegė su prašymu kreiptis į tėvus dėl netinkamo elgesio. Mokytojas išvadindavo necenzūriniais žodžiais, per pamokas ramiai valgydavo bulvių traškučius ar žaisdavo mobiliaisiais telefonais, kas griežtai draudžiama.
Teko pasikviesti mamas į mokyklą ir pasikalbėti su jomis visoms drauge. Kad nekiltų jokių nesusipratimų, dalyvavo ir administracijos atstovė bei socialinė pedagogė.
Deja, nieko neišsprendėme. Buvome išvadintos senamadiškomis, besikabinėjančiomis prie vaikų ir nesugebančiomis rasti rakto į jautrias jų širdis. Mamos pareiškė labai abejojančios, ar netirštiname spalvų.
„Jūs visos juos užsisėdot“, – tokia buvo mamų pozicija.
Sukandusios dantis dirbome toliau, nes supratome – niekas nepasikeis. Vaikai ir toliau šėlo, trukdė kitiems, tik ką mes galėjome padaryti?
Paskutinis lašas – prieš Kalėdas
Paskutinis lašas, andai perpildęs mano kantrybės taurę, buvo kalėdinis vaidinimas. Penktadienį, per klasės valandėlę dalinomės vaidmenimis, ruošėmės linksmiausiai metų šventei. Visi buvome smagiai nusiteikę.
Tą patį vakarą paskambino sesuo ir pasakė, kad mūsų mamai teko atsigulti į ligoninę. Šeštadienį ir visą sekmadienio popietę praleidau prie ką tik operaciją iškentusios mamos lovos. Tą telefoną, į kurį skambindavo mokinių tėvai, palikau namuose, o grįžusi radau dvylika praleistų skambučių. Vieno tų ypatingų vaikų mama skambino man penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.
Pervargusi, vis dar galvodama apie ligoninėje gulinčią mamą, perskambinau, - juk tai mano pareiga. Mamytė, vos atsiliepusi, pradėjo šaukti nesavu balsu. Grasino, kad paduos mane į teismą, skųsis vaikų teisėms, mokyklos administracijai... Klausiausi jos, neturėdama jėgų nei ginčytis, nei ką atsakyti.
Mes ruošėmės vaidinti „Brėmeno miesto muzikantus“. Visi norintys dalyvauti traukė lapelius su užrašytais vaidmenimis. Ir kokia likimo ironija, kad būtent šiam vaikui atiteko asilo vaidmuo! Jei būčiau žinojusi, kad mama ir į tai sureaguos, kaip į norą jį pažeminti, būčiau sukeitusi vaidmenis, ir tiek tos bėdos...
Kitą rytą parašiau prašymą atsisakyti klasės. Mes dar suvaidinome tuos nelaimingus „Brėmeno muzikantus“ , o tada atsisveikinau su auklėtiniais ir atsikvėpiau su palengvėjimu.
Dauguma buvusių auklėtinių dar ir dabar mane prisimena su šiluma, nors jau seniai praėjo tie laikai, kada jie buvo maži berniukai ir mergaitės. Mes vis dar nuoširdžiai bendraujame.
Tiek ne su tais ypatingais vaikais. Mamytėms nepatiko ir naujoji auklėtoja bei jos darbo metodai. Abu vaikai išėjo į kitas mokyklas. Visiškai dėl to nesigailėjome.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
