Mane tokiu ugdė tėvai. Jiems gana gerai sekėsi, aš labai nesipriešinau, nors tai nervindavo, bet jie tikrai geriau žinojo ko reikia jų sūnui ir viską derindavo su manimi. Tačiau kalba ne apie tai.
Kaip ir visi paaugliai, gyvenime norėjau išbandyti viską ir kuo greičiau ir tapti suaugusiu. Šešiolikos prasidėjo didžiausias mano gyvenimo klaidų maratonas, trukęs net 4 metus. Iš nedrąsaus ir ramaus vaikino tapau vakarėlių siela.
Gėriau taip, kad vos baigiau 12 klasę. Pamažu svaigulio norėjosi vis stipresnio. Anokia paslaptis – Lietuvoje gauti marihuanos nėra sunku. Kai pirmas gramas buvo mano rankose, tvirtai pasakiau sau – tik pabandysiu. Po pirmojo karto atsirado ir antras, ir trečias.
Tai tęsėsi ir tesėsi, su laiku poreikis vis didėjo ir galiausiai pajutau, jog tai darau kasdien. Atrodė, nieko baisaus – ai, visi rūko, geria, varau ir aš, nieko neįprasto.
Vieną rytą toptelėjo mintis, jog viskas, gana, reikia stotis ant kojų. Sunku buvo matyti save tokį. Tokį menkystą, kuriam, rodos, niekas daugiau nerūpi, kuris pamynė svajones, gerus santykius su šeima, reputaciją, mokslą... Atrodo prastokai? Dar ne.
Į gyvenimą bandė kabintis Anglijoje
Prabudau eilinį rytą plyštančia galva ir sumaniau: Didžioji Britanija, Londonas! Susikroviau mantą ir išvykau į svetimą šalį pradėti naujo gyvenimo, rasti savąją laimę – gana juk čia ristis žemyn. Manote, pavyko? 100 procentų ne.
Nuvykęs ten dirbau, stengiausi kabintis į gyvenimą, tačiau ir vėl ištariau: „Tik pabandysiu.“ Šį kartą mano rankoje buvo ne gramas marihuanos, o gramas kokaino. Situacija buvo lygiai tokia pati: reti kartai tapo kiekvienu savaitgaliu, savaitgaliai – kiekviena diena.
Ritiesi žemyn to nė nesuprasdamas. Sunkiai dirbi, stengiesi, tačiau nieko neturi – viską išleidi narkotikams, nes kas kartą sau sakai, jog po kitos algos įsigysi norimą prekę. Narkotikų reikia vis daugiau ir daugiau. Kokainas, kaip žinote, brangus narkotikas. Jį palaipsniui keitė amfetaminas, „Extasy“, „Crystal“ ir dar velnias žino kas. Kad tik būtų pigu ir veiktų. Taip priklausomybė leido šaknis į mano jauną kūną ir pradėjo lėtai mane žudyti.
Priklausomybė visuomet veda prie pačių didžiausių kraštutinumų. Įsigyti narkotikams darbo nebeužteko. Eidavome vogti, sukčiaudavome, apgaudinėdavome žmones, atiminėdavome iš jų daiktus. O vardan ko? Vardan savęs žudymo. Dabar suprantu, koks iš tiesų buvau kvailas, kiek prisidariau problemų, ir jos persekios mane dar ilgą laiką.
Man liko tik dvi išeitys
Nusiritau iki paties dugno, kuriame buvo tik dvi išeitys: sukandus dantis atsistoti, spjauti į visus aplinkui (į kitus vartojančius ir tai skatinančius) arba vieną rytą būti rastam po tiltu, su kilpa ant kaklo. Tokioje situacijoje nežinai ką daryti, emocijos ima viršų, noras gyventi būna tikrai minimalus. Norisi dingti, pabėgti nuo visko. Labai sunku perlipti per save patį, kai matai ne žmogų savyje, o nykstantį padarą pūvančia siela.
Visi vartojantys, vartojusieji yra stipriai pakenkę savo organizmui ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Elementariausias ir vienas greičiausiai pastebimų negražumų – dantys. Jie genda be galo greitai. Skilinėja, byra, pūva, nors ir yra prižiūrimi, tvarkomi.
Kartą manęs paklausė odontologas, ką aš kramtau ir ar nesergu kokia liga. Narkotikai iš organizmo pašalina didelę dalį kalcio, todėl dantys kenčia pirmiausia. Kenčia ir kaulai, tačiau to nesimato. Neįtikėtinai krenta svoris. Be miego praleidus 3-4 paras ir nuolat vartojant tu išsenki, juo labiau – nesimaitini, nes alkoholio nepavadinčiau maistu.
Kūnas reikalauja miego ir kai po tų kelių dienų atsikeli ilgiau išsimiegojęs, kūną drąsko „narkotikų pagirios“. Lipi iš lovos, eini prie veidrodžio ir neatpažįsti savęs – rodos, kūnas tirpte ištirpo, matosi kone visi paviršiniai veido kaulai, jėgų – nulis, vos gali nueiti iki tualeto ar šaldytuvo. Apima depresija. Žiūri, žmogus, ir šlykštiesi pats savimi.
Nebeužtenka valios, apima baisi gėda, nedrįsti rodytis žmonėms, matai sava tarsi gyvą numirėlį. Išvaizdą narkotikai bjauroja neįtikėtinai greitai. Tačiau ją atstatyti tikrai įmanoma, ne apie grožį kalba.
Aš pasirinkau sunkesnįjį variantą. Koviausi už save, už savo gyvenimą. Gyvenimą, kuriame nebeliktų skolų, pašaipų, priklausymo nuo kažko ne savo noru. Gyvenimą, kuriame mane kiti vėl pažinotų kaip dorą, teisinga ir atsakingą pilietį.
Negalvokite, jog pinigai lemia šiuos reikalus – tikrai ne. Gydžiausi pats, savarankiškai. Prisiverčiau išsipasakoti. Viskas prasideda ne nuo vaistų, ligoninių ar daktaro kabineto. Viskas prasideda jūsų galvose! Patikėkite, gyvenimas gali keistis, reikia tik labai to norėti.
Jei bent vienas žmogus, perskaitęs šį straipsnį liks jo paliestas ir nuspręs, jog jis gali keistis, būsiu neapsakomai laimingas. Daugybė mano amžiaus žmonių gyvena taip, kaip gyvenau aš. Visi virėme toje sriuboje, bėda ta, kad jie to nepripažįsta ir sako, kad viskas normalu. Arba pripažįsta, tačiau bijo.
Su malonumu padėčiau kiekvienam, norinčiam keistis. Patarčiau, ko imtis, kaip kęsti ''kūno badą'' ir kaip save nuteikti optimistiškai, kai lieki vienų vienas. Stokis, žmogau! Pavyko man – privalo pavykti ir tau.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
