Man 43 metai. Šiuo metu gyvenu Anglijoje. O gimiau ir užaugau mažame Lietuvos miestelyje. Tėvas buvo alkoholikas ir smurtautojas. Keldavo ranką ir prieš mane, ir prieš mamą.
Esu vienintelis vaikas šeimoje. Su mama visad buvom artimos. Visad labai jos gailėjau, o jaunystėje ir pykdavau, kodėl neišsiskiria. Juk abi kentėjom nuo tėvo kumščių.
Tėvas išėjo Anapilin nuo tos pačios degtinės. Pamenu, kaip verkiau per jo laidotuves. Visgi buvo mano kūnas ir kraujas. Labai gaila, kad taip liūdnai baigė.
Pati ištekėjau būdama 23-ejų. Atrodo, pakartojau motinos istoriją. Vyras dažnai keldavo ranką prieš mane ir vaikus. O jų susilaukėm keturių. Vyras norėdavo, kad daryčiausi abortus, nors mylėtis naudotis apsisaugojimo priemonėmis nenorėjo. Beje, vyras buvo ne lietuvis, o anglas.
Abortų nesidariau, nes manau, jog neturiu teisės nužudyti užsimezgusios gyvybės. Šiuo metu mano vyriausiai dukrai – 20 metų, antrajai – 18, o 2 jaunesniems sūnums – 16 ir 15 metų. Su vaikų tėvu išgyvenom santuokoje 10 metų ir išsiskyrėm.
Dabar galvoju, kodėl anksčiau jo nepalikau. Gal todėl, kad mylėjau ir, kaip dauguma moterų, tikėjausi, kad pasikeis. Bet nepasikeitė. Smurtavo ir gėrė, o be to buvo iškrypęs, nes ne kartą esu sugavusi žiūrint pornografinius kanalus. O ir mama, užuot mane palaikiusi, visad sakydavo: „Kentėk vaikeli, tokia mūsų, moterų, dalia.“
Tikriausiai nebuvau gera motina ir savo vaikams. Gal todėl mano vyresnioji dukra būdama nepilnametė susilaukė kūdikio, kurį dabar auginu pati. O ji įklimpusi į narkotikų liūną ir šiuo metu gydosi reabilitacijos centre jau nebe pirmą kartą.
Antroji dukra dar mokykloje mokosi ir nusprendė gyventi su tėvu, kuris vedė antrą kartą ir turi dar 2 vaikus. Jaunesnieji sūnūs gyvena su manimi ir tikrai yra geri berniukai, kuriais labai didžiuojuosi.
Po skyrybų su vyru aš ir pati pradėjau gerti, rūkyti, keičiau vyrus. Pamiršau vaikus, kurie dar buvo visai nedideli. Socialines tarnybos norėjo juos iš manęs atimti. Nemačiau prasmės gyventi. Bandžiau nusižudyti. Ir tik gulėdama intensyviosios terapijos palatoje suvokiau, ką padariau su savo bei vaikų gyvenimu.
Po truputį ėmiau kabintis į gyvenimą. Vis dar jaučiuosi kalta prieš vaikus, kad tuo kriziniu metu buvau juos apleidusi. Jaučiu, kad vyresnioji dukra man taip ir neatleido. Jai iki šiol užeina agresijos priepuoliai mano atžvilgiu. Bet aš stengiuosi, darau viską, kad jiems būtų gerai.
Dabar dirbu moterų krizių centre. Padedu tokioms pačioms kaip aš. Į mūsų centrą čia, Anglijoje, buvo patekusi ir lietuvaitė. Bet dauguma jų – britės arba trečiųjų šalių pilietės, kai kurios – nelegalės iš islamiškų kraštų, patiriančios vyrų smurtą. Labai myliu savo darbą.
Prieš 3 metus sutikau nuostabų vyrą. Beje, afrikietį... Jaunesnis už mane. Bet labai mylintis ir švelnus. Šiais metais susituokėme. Esam be galo laimingi.
Teko pabuvoti jau ir jo gimtinėje Afrikoje. Įspūdžiai nepakartojami. Esu tikrai laiminga ir dėkoju likimui, kad po tiek vargų sutikau nuostabų žmogų, kuris viską dėl manęs daro, kuris man yra geriausias draugas ir su kuriuo pagaliau atradau sielos ramybę!
Tai tokia mano istorija. Ačiū tiems, kas skaitė!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
