Žinoma, formaliai aukoti galit „kiek galit“, bet neoficialus, tačiau mandagiai pasiūlomas pradinis statymas – 40 (keturiasdešimt) eurų. „Trisdešimt bažnyčiai, o dešimt – man“.
Kaimynas, neapsikentęs tokios nelygybės, siūlo aukoti po dvidešimt abiems pusėms (nors, pripažinkim, skirtumas tarp tų pusių neatrodo toks jau ryškus).
Derybos mikliai baigiamos sėkmingai, kunigėlis išeidamas pajuokauja, kad po Kalėdų prašuoliuos pro miestelį pasiskolintu BMW visureigiu (suprask, užsikalėdotu, cha cha!), susivynioja pinigus, sutaną, šoka į savo bolidą ir joja pas kitą kaimyną, kur pakartos tą pačią procedūrą ir, tikėtina, susilauks analogiškos sėkmės.
Iš esmės pats procesas vyksta elegantiškai, su romia adventiška pagarba, santūrumu ir susilaikymu, be užuominų ir grasinimų, kaip Salantų atveju. Ir visgi...
Atminkit pamokomą scenarijų: Lietuvoje yra žmonių, kurie miršta dėl elementaraus, buko brangiai kainuojančių vaistų, kurių patys įsigyti neišgali, o valstybė įsigyti nenori, trūkumo.
Gailestingoji-ašaringoji Bažnyčia galėtų pastebimai pakeisti padėtį, pavyzdžiui, atsisakiusi labai nedidelės savo nekilnojamojo turto dalies.
Įsivaizduojat, kiek vaikų gyvybių* būtų galima išgelbėti, pardavus šalia Vyriausybės rūmų esančią supelijusią, užleistą Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) arba vidury Senamiesčio baigiančios supūti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią? O abi?
Betgi ne, kam tas vargas, rūpestis ir milijoniniai nuostoliai.
O juk Bažnyčia ne tik kad penima reguliariomis valstybinėmis dotacijomis, bet ir nemoka nekilnojamo turto ar pajamų mokesčio (dabar pabandykit įsivaizduoti savo asmeninį bandymą nesumokėti kokio nors mokesčio. Taip pat vizualizuokit, už kurios vietos už tokius juokučius jus pakabintų VMI).
Formaliai žiūrint, toks siužetas lyg ir nestebina – kuris rinkiminių balsų medžioklis norės tapti priešu aštuoniasdešimčiai su viršum procentų Lietuvos krikščionybės pasekėjų?
O čia būtų pats laikas įsijungti realybės kanalą.
Kiek aplink jus Dekalogo (10 Dievo įsakymų-Red.) nesilaikančių ir nė velnio dėl to neatgailaujančių, vadinasi, nė pro kur dorais krikščionimis nevadintinų asmenų?
Smulkių vagišių („kas tie keli medvaržčiai, niekas nepastebės, o šefas paliubomu gaidys“), piktnaudžiaujančių girtuoklių („dar porą alaus, ir jau po to pystelsiu iš kojos žmonai, nes užkniso su savo amžinais priekaištais, sūka, bl...“), gastroliuojančių po svetimas pagalves, nuolat nešvenčiančių sekmadienių („reik nuvaryt į darbą, bo penktadienį kai pri**som su chebra vodkės, tai iki šiol ataskaita dega, o skyriaus vadas, senas pidryla, gi neatleis, jei pirmadienį neras padėtos ant stalo“), be reikalo purškiančių Dievo vardus („Jėzau, kaip viskas užkniso, bože, bože„), dergiančių savo tėvus, meluojančių ar svetimo turto užpavydėjusių.
Suskaičiavot? O kiek jus supa kitokių? Daugiau nei penki nuošimčiai? Sveikinu – Jums pasisekė, nes gyvenat kažkokiam rojuj Žemėje (o greičiausiai – vienkiemy vidury Labanoro su vaizdu į vienuolikos šernų kaimenę).
Kitaip sakant – gal ne tokia pareigingai ir besąlygiškai krikščioniška ta Tėvynė, kokią ją paišo gyventojų surašymas? Gal ta proga būtų laikas ir pačius bažnytininkus stumtelt į tą užribį, kur jiems ir derėtų lindėti?
Laisvu nuo pamaldų ir mišių lankymo metu pasamprotaukite, ar, vadovaujantis Dekalogo vertinimo kriterijais, eilinis statistinis šernas nėra padoresnis krikščionis, nei eilinis gyventojų surašymo dalyvis. Jei pavyks, pamėginkite surengti tokią teminę diskusiją savo kaimo davatkų būrelio tarpe. Prieš mėgindamas (-a) blaiviai įvertinkite savo šansus likti gyvam (-ai). Po šansų įvertinimo pamąstykite apie krikščioniškąjį gailestingumą ir jo pritaikymą Jūsų atžvilgiu.
Nenoriu ir net norėdamas nebandysiu atimti iš Jūsų Tikėjimo. Bet nors retkarčiais pagalvokit – kokį vaidmenį Jūsų krikščioniškų švenčių ir kasdienybių metu atlieka Bažnyčia? Ar Jums, jei jau taip norit pasimelsti, išties reikalingi juodaskverniai tarpininkai, jų procedūros, kulto pastatai, privalomas aukojimas, primetamas dievobaimingumas?
Ar Tikėjimas tikrai neįmanomas be privalomų apeiginių pareigų, kurių atsisakyti „nepatogu“ ar „kažkaip tai taip neįprasta“, nes „ką žmonės pasakys“? Tai bent sensacija – numirti ir pasilaidoti be kunigo, „kur gi matyta“???
Ogi štai kur – dedat savo kūnelį su visu karsteliu į „Passat“, vežatės į krematoriumą, po kelių valandų grįžtat molinėj čenachinėj ir pasidedat ant židinio atbrailos. Gaudžia fanfaros, griežia pianinai – jūs oficialiai miręs ir teisėtai ilsitės ramibeje.
* „Vaikų“ argumentai yra žemi ir klastingi, tik todėl veiksmingi ir neatremiami. Pergalė prieš Meilutytę prisiklijavus ant subinės propelerį jums atrodo garbinga? Tuomet naudokit „vaikų“ argumentus.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
