Gal net nebūčiau rašiusi jums šio laiško, jeigu ne pastabos iš šalies. Man buvo priminta, kad kai buvau maža, aš būdavau itin susiraukusi, kai mamą lankydavo vienas toks našlys. Tiesą sakant, aš to nepamenu.
Man labai nepatikdavo, kai viena mamos draugė jai linkėdavo „susirasti dieduką“. Ir tikrai, ko ji kišasi į ne savo gyvenimą? Kam jai reikia mano mamai aiškinti, kaip gyventi? Mes puikiai gyvename ir be pašalinių įsikišimo. O paskui kiti aiškina, kad nemokame džiaugtis gyvenimu. Bet gi kas tie kiti, po velnių? Argi tuose diedukuose laimė?
Aiškina, moko. Tai svorį mesti, tai gamtoje būti. Džiaugtis pasauliu, o ne ant sofos gulėti. Nežinau, gerai tai ar blogai – gulėti ant sofos – bet čia gi ne jų suknistas reikalas. Čia tas pats, kas atėjus į namus pas žmogų tikrinti jo šaldytuvą. Velniai griebtų, tie pamokymai užkniso juodai ir įsiėdė iki gyvo kaulo.
Pastebėjau, kad visi tik ir nori duoti kokį pamokymą ar ko palinkėti. Todėl aš tikrai nenoriai įsileidžiu kitus žmones į savo gyvenimą. Draugų daug neturiu, bet juk aš jų ir neieškau, man jų nereikia. Turiu keletą draugių, mes tikrai pasikalbame tarpusavyje.
Aš daug laiko skiriu studijoms. Mamos draugė pasakė taip: „Kad negabi, tai ir dirba per naktis – gabesnis tą patį padarytų per porą valandų.“
Štai ir vėl pamokymai. O gal aš pati geriau žinau, ko man reikia?
Kadangi pragyvenam sunkiai, nuolat sulaukiam paaiškinimų, kad galima studijas suderinti su darbu. O jie nepagalvojo, kad galima tiesiog apsieiti su mažiau? Kad galima apsieiti be picų, be pyragėlių, be alaus ir be šampano? Ir kad ne visada turi būti tik skanus maistas? Kaip jie nesupranta, kad nedaug žmogui reikia?
Man nereikia jokių brangių rūbų. Jeigu ateičiau į universitetą vilkėdama brangiais rūbais, pavyzdžiui, kailiniais, mane nušvilptų jaunimas ir paskui į universitetą jau bijočiau ateiti. Kaip ten bebūtų, jaunimui reikia rengtis pigiai ir jaunatviškai.
Arba dar. Nesiliauja visokie klausimai: „kada susirasi vaikiną?“, „O mama tavo jokio vyro neturi?“, „Ką tu dirbsi, baigusi tokią specialybę – vadybininkų juk dabar prikepta tiek, kad Dieve padėk?“
Gal aš visai ir neieškau to vaikino. O ką, negalima? Jeigu ieškosiu, argi tai jūsų reikalas? Ir kam mamai tas vyras, diedukas? Tai tik „lyšnas klapatas“, kaip mano mama sako. Ir čia tik mums spręsti, o ne aplinkiniams. O baigusi vadybininkės specialybę, ir neketinu nieko pasiekti. Ką, ar blogai yra dirbti paprasta darbuotoja?
Aišku, dabar vėl prasidės pamokymai, kad reikia siekti tik geriausio. O gal aš ir nenoriu to geriausio? Ir apskritai – ar daug žmogui reikia?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
