Tikėjau, patikėjau aš viskuo, kai tuokėmės. Reikėjo ilgiau draugaut, visi sakė, neklausiau. Atsiskleidė viskas po vestuvių, visas jo šlykštumas. Nieko nėra baisiau, kai saugiai nesijauti net namuose, kai žinai, kad grįši iš darbo ir tavęs nepaklaus, kaip sekėsi, o turėsi eiti į dušą, į parduotuvę, bet kur, kad nesielgtų su tavim taip žiauriai.
Kodėl vyrai mano, kad gali moteris pasiimti? Kodėl mano, kad galima ateiti ir užpulti net namie? Užpuolė mane namuose ne kartą. Tu prie manęs lįsdavai, kai tik būdavo noras, nesvarbu, ar aš blogai jausdavausi, ar sirgdavau.
Kai sirgau plaučių uždegimu ir temperatūra buvo 40 laipsnių, atėjo jis į lovą ir sakė, kad galiu nieko nedaryt, tik gulėt. Ir padarė, ko jam reikėjo, aš visą laiką kosėjau ir neturėjau net jėgų pasipriešinti. Ir iš viso neturėjau jėgų priešintis, jis buvo tvirtesnis ir agresyvus. Progų rasdavo visada. Kai parėjau vėlai iš geriausios draugės gimtadienio, prispaudė mane ir pasakė, kad jeigu tam gimtadieny visiems daviau, tai ir jam dabar duosiu.
Niekada iš viso nebuvau neištikima, net nenorėjau po jo vyrų apskritai, bet jam buvo „dzin“, jis ženklinosi savo teritoriją. Buvo viena mugė, tokia, kur koncertai būna ir renginiai, tai jis mane nusivedė tarp krūmų ir ten pradėjo reikalauti. Su suknele buvau, tai sakė, niekas nė nepastebės, o pro krūmus mačiau ir vaikus, ir žmones, šlykštu prisiminti.
Bet tau buvo nesvarbu, taip? Kokia romantika, koks moters noras, tu norėjai krūmuose, tualetuose, svečiuose ir dar susilaukdavau, jei nenorėdavau aš.
Ne vieną mėlynę turėjau ant rankų, kojų, nes jeigu priešindavausi, jis vis tiek pasiekdavo savo. Manęs net mama klausė, ar nemuša niekas, tai ką aš jai sakysiu, aišku, nemuša, bet čia irgi smurtas. Ir ant veido mėlynę turėjau, bet nėjau tada dvi savaites iš namų, kad nepamatytų niekas, gėda.
Ir jeigu nepavykdavo, likdavau kalta aš. Kai pradėjo su manim... Negaliu rašyt „mylėtis“, nu bet pradėjo, o aš nenorėjau, verkiau ir buvau visai nesusijaudinusi, dėl to niekaip jam nesigavo patogiai, jis aprėkė, kad aš kalė, turbūt su kitais tiek miegu, kad jam nieko nebelieka.
Ačiū Dievui, kad išėjo pats, kad išsiskyrė, išvažiavo, aš bijojau jį palikti, nes tokio pažeminimo nebūtų kentęs, turėjo visokių „draugų“, kurie būtų su manim atsiskaitę. Dabar gyvena kitur, negaliu rašyti kur, bijau, kad per draugus nepasiektų, tai ir detalių jokių nerašau, bet tylėti nebegaliu.
Aš negaliu įsivaizduoti, kaip toms merginoms, kurias nepažįstami išprievartauja, bet nežinau, ar yra žiauriau, kai nepažįstamas, ar kai savas. Kai savas, tai žinai, kad bet kur ir bet kada tavęs tai laukia. Ir kai perskaitau apie tokius įvykius, net supykina, labai ilgai nenorėjau po to iš viso jokio vyro.
Dabar lyg atsigaunu, jau galiu pagalvoti apie tuos dalykus, bet tikrai liko randų. Netylėkit, prašau, visos, kurioms taip vyksta, aš tylėjau ir buvau kvaila dėl to. Tokie išgamos sau viską leidžia, nes žino, kad jų bijome. Dabar aš prašnekėjau, gal kam nors tai padės. Mes ne daiktai ir ne lėlės, kurias galima dulkinti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
