Dabar, kai susitinku su naujais klientais, naujomis grupėmis, jie sako man, kaip aš įtaigiai kalbu. Matau, kaip jie susidomėję klauso manęs ir sako, kokia aš pasikeitusi, pražydusi, kaip tvirtai jaučiuosi. Klausia, gal įsimylėjau. Jau galiu pasakyti, kad taip. Esu įsimylėjusi savo verslą ir savo gyvenimą. Dabar, kai tvirtai stoju ant kojų, galiu pasakyti, kad esu tiksliai ten, kur noriu būti, ir darau tiksliai tai, ką noriu daryti. Tačiau tikrai ne visada taip buvo.
Per paskutinius 15 metų nuėjau labai ilgą ieškojimų kelią – nuo tokių darbų, kaip laisvai samdomos žurnalistės, padavėjos, baristos „Starbucks“ kavinėje (JAV) iki ekonomistės, banko skyriaus vadovės ir mokymų vadovės. Kaip matote, išbandžiau visko. Klausdavau savo širdies, ar čia aš turiu būti, ir visada mano širdis sakydavo: „Ne, ne čia.“
Nors ėjau iš vieno darbo į kitą, bet viskas buvo ne tai. Kol galų gale nusprendžiau dirbti sau. Nebuvo lengva. Ypač pirmi dveji metai, kai reikėjo nuolat galvoti, kaip sudurti galą su galu, kai vis labiau smegenis spaudė ir pečius slėgė skolos. Atsimenu, kelis mėnesius gyvenau negalėdama nusipirkti kreminės pudros. Ar galit įsivaizduoti, kiek tada reikėjo vidinių pastangų šypsotis, rasti jėgų?
Tikiu, kad moterys, kurios skaitote šią istoriją, suprasite, kad gyvendamos be kreminės pudros, tikrai turime kokius tris kartus plačiau šypsotis, kad galėtume į platų pasaulį išeiti ir save parodyti.
Dėl ko aš apie tai pasakoju? Nes aš žinau, kad kiekvienas iš jūsų, kuris turi verslo idėją ir nori daryti kažką iš visos širdies, išgyvenat tą etapą, kai kyla daug abejonių. Kai aplinkiniai sako, kad nustotumėte blaškytis ir grįžtumėte į „normalų“ darbą ir gyventumėte kaip visi „normalūs“ žmonės.
Kiekvienas turite pasirinkimą: galit arba įveikti tas abejones, arba pasiduoti. Kartais man žmonės sako, kad aš tokia drąsi, todėl viską galiu, o jie turi idėją, bet neturi tiek drąsos. Taip, drąsos tikrai reikia. Reikia nuolatinio darbo su savimi. Bet jeigu jūs kiekvieną rytą turite susitarti su savimi ir eiti į tokį darbą, į kurį iš tikrųjų nenorite eiti, kiek jums tai kainuoja jėgų ir energijos?
Būti nemėgiamame darbe, nustumti savo svajonę į šalį ir dirbti tam, kad įgyvendintumėte kažkieno kito svajonę?
Kai aš nusipirkau tą kreminę pudrą už pinigus, kuriuos užsidirbau savo versle, jaučiausi taip, tarsi būčiau ne vieną daiktą nusipirkus, bet visą kosmetikos kompaniją. Grįžau skraidydama iki padebesių ir šokinėdama kaip vaikas.
Jeigu galiu aš, tai galit ir jūs. Tik atleiskit tą stabdžio pedalą kurį minat iš visų jėgų :).
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
