Iš pradžių nieko pikta nepastebėjau. Man pažįstamos lietuvių vyrų ligos: alkoholizmas ir paleistuvystė. Vyras nei gėrė, nei rūkė, nei į panas žvalgėsi. Niekada nekėlė balso. Ko gi benorėti?
Jis išvykdavo dirbti į kitą miestą, tad grįždavo tik savaitgaliais. Nelabai ir galėjau pažinti giliau jo asmenybę. Po kiek laiko pasirodė, kad jo žodžiai neatitinka veiksmų. Variau įtarinėjimus šalin, metai bėgo. Tol, kol pasinaudojęs tuo, kad nebuvau namie (studijavau), paėmė iš banko pinigų mano vardu ir išleido juos statyboms. Kurios, mano nuomone, buvo visai nutolusios nuo realių planų. Išsiskyriau.
Darbą rasti buvo nelengva – jau nebe tas amžius. Jis pasirodė ir vėl. Gražiai atsiprašė ir apgailestavo, išreiškė norą atsilyginti už patirtas skriaudas. Nuojauta man kuždėjo, kad yra blogų ženklų, bet aš jos nepaisiau – kas gi nenorėtų pagaliau būti laimingu?
Jis pažadėjo padėti pasistatyti man namelį. Turėjau santaupų ir tikėjau, kad su jo pagalba užteks pinigų. Buvau pasimokiusi, kad jis nesugeba tvarkingai leisti pinigų, tad maniau, pati esu stipri ir sugebėsiu tuo klausimu susitvarkyti.
Jis kibo į darbą ne taip, kaip maniau, kad turėtų. Gavo baudą, kurią pats ir sumokėjo. Man ausyse skambėjo: „Gera pradžia – pusė darbo, o bloga pradžia...“
Bet medžiagų statybinių krūva jau atvežta, plytų kūgiai nupirkti, o tai stabdė vėl parduoti sklypą ir viską užbaigti.
Būna juk kartais, kad ir pasiseka. Todėl aš atsargiai tęsiau statybą. Jis gyrėsi gavęs gerą darbą, kaimynai kalbėjo, koks geras vyras, ir tai vėl sulaikė mane nuo nuojautos, kuždančios pavojų, klausymo.
Žinau, į kokį pavojų vėl bridau, bet matydama, koks jis vienišas ir nelaimingas, jaučiausi neabejinga jo likimui. Maniau, kad jis džiaugiasi, kai randa po darbo pakūrentą pečių ar viralą puode.
Bet štai kartą pažiūrėjau į piniginę jo. Ten buvo autobuso bilietuką, kuris rodė, kad jis buvo ne ten, kur sakė buvęs. Radau ir laišką praplėštą, kuriame buvo parašyta darbo užmokesčio suma.
Taip paaiškėjo tiesa. Seniai pastebėjau, kad kalbant jis nebežiūri į akis. Paaiškėjo, kad jis dar ir turi ligą. Jo diagnozė – bipolinis sutrikimas. Jo nuotaikos kinta ir kalba jis ne tiesą, o fantazijas.
Man nereikia patarimų. Turėjau aiškią nuojautą. Bet taip gera buvo tikėti, kad žmogui, esančiam šalia, gali padėti. Nusigręždavau nuo tiesos, aklai tikėdama, kad jis pasikeis. Ne! Nepasikeis! Aš pati esu tokia, kokią visada save atsimenu – mažytė. Tik su patirtimi.
Tad būkite akylos ir priimkite akivaizdžią tikrovę. Jei tik iškyla abejonė – tuoj pat dinkite. Abejonė – jūsų sveiko proto rodiklis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
