Gal tai senatvinė demencija, gal ilgą laiką vartoto alkoholio pasekmės, bet jam, liaudiškai sakant, „užeidavo“. Ir kuo toliau, tuo dažniau.
Bet rašyti noriu ne apie savo tėvą, o apie santykius su seserim. Teisybę mano mama, amžiną jai atilsį, sakydavo, kad gimines išskiria turto dalybos ir pinigai. Niekad nemaniau, kad taip gali nutikti man. Tai atrodė apie kitus: seserys ar broliai nepasidalijo palikimo, tėvai ne tam ar ne tai, kuri laukė, užrašė butą ar namą...
Mūsų santykiai su jaunesne už mane seserim visuomet buvo gal apynormaliai. Per daug savo gyvenimu su ja nesidalinau, nes sesuo labai jau griežtai viską vertina. Ir mano vaikus, ir mano vyrą ir mane pačią. Turėjau ir tebeturiu kompleksų, kai su ja bendrauju.
Ji – gydytoja, tiesa, dirba nedidelio miesto poliklinikoje. Aš aukštosios nebaigiau, bet auginau tris vaikus, dabar dirbu su gėlėm.
Nemalonumai dėl tėvo
Taigi, neseniai mirė mūsų tėtis. Jis gyveno tame pačiame miestelyje kaip ir mano sesuo. Ji nenorėjo tėvo žiūrėti, nenorėjo vežti jo į psichiatrinę, kai tam „užeidavo“, nevalydavo jo namų, – jai buvo gėda. Gėda, kad turi tokį nefainą tėvą, kuris anksčiau ir gėrinėjo nemažai, o vėliau prasidėjo tie psichiniai jo priepuoliai.
Iš toliau, kas savaitgalį, kitą kartą ir dažniau, važiuodavau pas tėvą aš pati. Kartais ir mano vyras. Dažnai pasiimdavome tėvą pagyventi ir į savo namus, bet ilgam jo pasilikti pas save pati nesiryždavau. Tėvas darėsi neprognozuojamas.
Tai vaikščiodavo po namus visai pusplikis, tai imdavo kažko knaisiotis mūsų spintelėse arba tyčia teršdavo namus savo išmatomis, tepliodavo sienas. Aš kaip aš, būčiau kentusi. Bet matydavo vaikai, nesmagu buvo ir prieš vyrą. Toks elgesys jau būdavo ženklas, kad reikia vežti.
Taip truko kokie treji ketveri metai. Skaudėjo širdį, kad rūpinuosi tik aš, kad sesuo nepajudina piršto ir dar smerkia tėvą, kuris aiškiai buvo ligonis.
Sesuo nesikišo
Kai reikdavo guldyt gydymui ar apipirkt kokių apatinių drabužių, nemeluosiu, sesuo kartais prisidėdavo pinigais. Šiaip tai buvo aišku, kad šitas rūpestis atitenka man. Nesiginčijau su seseria tik dėl taikos, vis dėlto vienintelė sesuo, norėjosi kartu ir Kūčias ar Velykas sutikti, norėjosi būti šeima, ir aš su daug kuo susitaikiau.
Tame miestelyje visą gyvenimą tėvas gyveno su mūsų mama (iki jos mirties). Trijų kambarių butas tėvui, kuris liko vienas po mamos mirties, gal ir buvo didokas. Bet jis niekur keltis nenorėjo, o mokesčius jam padėdavome apmokėti. Sesuo nesikišo, palikusi viską tvarkyti man.
Po tėvo mirties, kai jis užgeso ligoninėj trūkus kraujagyslei galvoje (nors nebuvo dar toks senas, tik 72 metai), reikėjo pradėti rūpintis paveldėjimu. Žinojau, kad pas notarą turime su seseria apsilankyti abi, kol nepraėjo kažkoks ten terminas, ar tik ne du mėnesiai.
Apsilankymas pas notarę
Sesuo tempė gumą. Sykį man paskambino to miestelio notarė. Pakvietė atvažiuoti pokalbiui. Nuvykau su visais dokumentais. Negaliu be ašarų pasakoti šitos istorijos, vis dar netikiu, kad mano sesuo galėjo taip padaryti.
Man pasakė pasirašyti, kad atsisakau tėvo buto, nes sesuo sakiusi notarei, kad tėvą žiūrėjo ji, ir kad aš, žinoma, tai patvirtinsiu. Sakė, kad mes jau viską susitarusios, telieka padėti parašą. Klausiau, kas man sakoma, ir gerklėj pakilo guzas, užėmė kvapą.
Aišku, pasakiau, kad tai klaida, nesusipratimas. Tada notarė pasakė, kad mano sesuo juk buvo oficiali tėvo globėja, turinti visas teises, netgi ir slaugą gavusi, nes rūpinosi savo tėvu. Ne taip, kaip kiti, suprask – aš. Taigi jai vos ne natūraliai priklauso viskas. Šita žinia man buvo kaip peilis į nugarą.
Dėl savo vaikų ir dėl teisybės turėjau nepasirašyti to turto atsisakymo. Sesuo tėvu tikrai nesirūpino, ji tik drebėjo, kad jai piršto nereiktų pajudinti. Ji turi sūnų, mano sūnėnas verslininkas, turi ūkį, namą. Žinoma, pinigai niekam nepamaišo...
Bet aš pasirašiau. Jei ji tokiu būdu atsisako ir seserystės, tebūnie. Ir net nepaskambinau seseriai. Ji man – taip pat. Ten mažas miestelis, ji – gydytoja. Ranka ranką plauna.
Vyras mano poelgį smerkia, bet tuo pačiu ir supranta mane. Čia ne ambicija. Jei imsiu bylinėtis su tikra seserim, tai tik antrą kartą ją prarasiu.
Tikiuosi, tu skaitysi, sese, kurią globojau vaikystėje, šiuos žodžius. Ir gal save atpažinsi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
