Visi sutiksime, kad šimtadienis – labai graži šventė tiek mokytojams, tiek mokiniams bei juos į naują gyvenimo etapą išleidžiantiems tėvams. Tačiau mano mokykloje metai iš metų kartojasi didelė problema: jeigu patys dvyliktokai šventės sau nesusikurs, jos ir neturės.
Mane nustebino tai, kad abiturientai, šiuo metu išgyvenantys dėl egzaminų, turi rūpintis ir šimtadienio organizavimu. Kiek esu girdėjusi, tai vienuoliktokų pareiga, tačiau mano mokyklos vienuoliktokai gražiai „nusiplovė“ nuo šventės organizavimo ir perleido ją ir taip užimtiems dvyliktokams.
Mano draugai rašė šimtadienio scenarijų, rūpinosi suknelėmis, mokėsi šokti valsą, repetavo dainas. Ir viskas tik dėl to, kad jie padarytų gražią šventę ne sau, bet mokyklai ir tėvams.
Žinojau, kad dvyliktoje klasėje teks išleisti nemažai pinigų visiems renginiams ir jų pasiruošimui. Tačiau mano vidutiniškai gyvenančiai šeimai netgi tai tapo tikru galvos skausmu.
Už oficialią dalį turime atnešti 20 eurų. Tai nėra tokie dideli pinigai, palyginus su vakarėliu, organizuojamu po oficialios dalies, kuris kainuos mažiausiai 40 eurų. Suprantu, kad tai pirma ir paskutinė tokia šventė man, tačiau nesuprantu, kam reikia išleisti šitiek sunkiai uždirbtų tėvų pinigų?
Kadangi į oficialią dalį eiti neprivaloma, aš ten nusprendžiau net nedalyvauti, todėl nesukau galvos dėl pinigų. Tačiau auklėtoja pasakė, kad net nedalyvaujantys turi atnešti juos. Už ką? Kodėl? Niekas nepaaiškino. Kodėl aš, nusprendusi neiti, turiu vistiek atnešti pinigus ir kažkam už juos padaryti „baliuką“?
Ir niekas nepaaiškina kur yra išleidžiami mūsų tėvų uždirbti pinigai. Juo labiau, mums, būsimiems studentams, pinigų reikės labiau už bet ką ne tik mokslui, bet ir pragyvenimui.
Kai nusprendžiau neiti į šventę, visi mane užvertė klausimais „kodėl?“. Todėl, kad nematau prasmės. Atrodo, daugeliui dvyliktokų į pašonę „stuksena“ paskutinis -niolika, tačiau, vertinant jų mąstymą, deja, taip neatrodo.
Vaikinai temąsto, kokią panelę reikės „užverst“ per vakarėlį ir lažinasi, kas išgers daugiau. Turbūt labiausiai šokiravęs dalykas buvo tai, kad viena panelė, pasakiusi, kad nedalyvaus vakarėlyje, buvo išvadinta „kek*e, kuriai tik ant stoties dirbti“.
Su merginom šiek tiek kitaip – koridoriuje neišgirsi nieko kito, tik pas kurią visažistę užsirašys makiažui, kuri kirpėja daro geriausias šukuosenas, kokią suknelę apsirengti, kad prikaustytų žvilgsnius ir pabrėžtų sėdimąją.
Va tai vertybės šiais laikais jaunosios kartos, nuo kurios priklauso mūsų ateitis. Džiaugiuosi, kad dar turiu draugų, kurie palaiko mano nuomonę ir visiškai sutinka su ja. Gaila tėvelių „išpopintų'' vaikų, kurie dar nesupranta, kad jiems visą gyvenimą neteks važinėti su tėvo BMW ir kažkada dirbant vis dėlto reikės išsipurvinti savo baltas darbo nemačiusias rankeles.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
