Vaikas dar toks mažytis. Bet aš į jį negaliu žiūrėti. Net nenoriu su juo būti. Sūnų labai myliu. O jo šypsena nuostabi. Bet gailiuosi kad gimdžiau.
Mano rytas prasideda 9 val. Keliuosi, pamaitinu vaiką ir einu toliau daryti darbus – ruošti maistą, tvarkyti namus. Per pietus – maisto ruošimas. Vaiką užmigdžiusi einu pati toliau daryti visus darbus, taigi vakarienę reikia vyrui pataisyti.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Vaikas prabunda, laiką turiu leisti su juo. Vakare vėl užmigdau. Reikia vėl tvarkytis. Vaikas prabunda, vėl leidžiu laiką su juo.
Mano vyras būna darbe dažnai. Po 12 valandų per dieną. O po darbo leidžia laiką prie televizoriaus ar kompiuterio. Arba dar geriau – išeina pro duris pas draugus. Arba dar geriau – vis savo chebrą parsiveda namo, kur dar turiu juos aptarnauti.
Vis galvoju: jei būčiau žinojusi, kad nesulauksiu jokios pagalbos besirūpinant vaiku. Būčiau niekada jo negimdžiusi. Būčiau toliau dirbusi, gyvenusi viena ir pailsėjusi. Dabar turiu dirbti už vaiką, už vyrą ir galbūt už save. Kai kada neturiu laiko net nueiti į vonią nusimaudyti. Nes vaikas prabudęs verkia.
Sūnui dygsta dantis po danties, o dar ožiai ir kiekvieną naktį po 3 ar 4 kartus keltis. Atsigulu į lovą, didžiausiomis pramerktomis akimis bijau, kad jis vėl verks. Bijau, kad nespėsiu net truputį nusnūsti.
Buvau vyrui vaiką palikusi 6 valandoms. Mane išvadino valkata ir bloga mama. Jis visada sako, jog pati esu kalta, kad atsirado vaikas. Man pikta, sau laiko visai nebeturiu. O pagalbos nesulaukiu jokios. Esu fiziškai ir emociškai išsekusi.
Pajutau, kad įklimpau į gilią depresiją. Neturiu laiko net pas daktarą nueiti. Nėra kam sūnų palikti. Vyro nėra. O jei yra, tai visai nepadeda prižiūrėti vaiko.
Prašau jo pabūti su vaiku, kad galėčiau numigti. Kaip gali užmigti, kai vaikas visada verkia? O tėvas nekreipia dėmesio, prie kompiuterio sėdi.
Ar aš vienintelė mama, kuri taip jaučiasi?